
Mary Peterson knygą „Vienuoliai ir aš“ buvo gera skaityti pačiai, todėl norisi rekomenduoti ir kitiems.Gilios mintys apie didžiąsias būties tiesas – ramybę, nuolankumą, gerumą, tikėjimą ir dar daug kitų perteikiamos per dabarties kasdienio gyvenimo istorijas. Autentiški atradimai ir nuoširdūs pasakojimai, padedantys susivokti ir grįžti į savo namus.
Keletas mano gerbiamų asmenybių, pristatydami jiems svarbias knygas, yra paminėję Mary Paterson knygą „Vienuoliai ir aš“. Norėjau perskaityti šią knygą, ir džiaugiuosi, kad taip jau įvyko. Tiesą sakant, kai knygą pamačiau, – nustebau ir sudvejojau, – ar tikrai noriu ją skaityti? – mat žodis „vienuoliai“ man kažkodėl asocijavosi su krikščionybe. Juo labiau, kad apie knygos turinį skaitytos mintys, taip pat, atrodė, skirtos krikščioniškoms tiesoms – įveikti savo tingulį, nugalėti vidinius „demonus“, „iš naujo atrasti namus“ ir panašiai. O štai knygos aplankas švietė oranžiniu rūbu apsigaubusiais siluetais, nuogomis pėdomis tvirtai besiremiančiomis į žemę basomis. „Tai knyga apie budistus?“ – kažkodėl per širdį nuvilnijo nusivylimo šešėlis. „Bet… jeigu jau tą knygą skaitė mano gerbiami žmonės, – tai pabandysiu ir aš“ – klasikinis apsisprendimas, manau, būdingas ne tik man.
Apie skaitymo rekomendacijas
Pradžiai keletas minčių apie apsisprendimo mechanizmą, – kaip veikia rekomendacijos. Jos labai svarbios organizuojantiems skaitymą, propaguojantiems šį gerą laisvalaikio praleidimo būdą. Džiugu, kad knygų rekomendacijos dabar remiasi ne tik literatūriniu skoniu, pardavimus skatinančiomis rinkodaros priemonėmis, bet ir skaitančiųjų, – mėgstančių skaityti – pasisakymais apie jiems patikusias knygas. Pasisakymas negali apsiriboti fraze „gera knyga“, – nes šis teiginys nieko nepasako. Kiekvienas į šią frazę pasąmoningai įdeda savo lūkesčius, nes žodis „gera“ kiekvienam yra skirtingas. Kuo ta knyga gera? – vienam gal tuo, kad joje rado į save panašų herojų, kitam, – kad atspindėtas laikmetis nesikerta su dabartiniu ir todėl ten „viskas įmanoma, kitaip, romantiška“. Trečiam ta pati „gera knyga“ talpina sąvoką, kad joje yra daug dialogų ir nenuobodu skaityti, o ketvirtam, – kaip tik tuo, kad ten gana paprastas siužetas, kurį lengva sekti ir greitai gali perprasti veikėjų ketinimus. Na, o ieškančiam „geros knygos“ su tikslu paganyti savo mintis plačiau, atsigauti po slegiančio periodo, ar praplėsti savo suvokimą apie pasaulį – teks nusivilti. O jis kaip tik to ieškojo rekomenduotoje „geroje knygoje“.
Taigi, atsirenkant knygas skaitymui – dažniausiai mums svarbu koks asmuo jas rekomendavo. Ar pasitikite juo, ar manote, kad tai brandi, atsakinga asmenybė, todėl ištartos rekomendacijos yra svarbios? Tuomet net ir nesigiliname į argumentaciją, kodėl ta „knyga yra gera“. Čia kyla klausimai, – o kaip užsitarnauti minėtą pasitikėjimą? Žinomumą? Patikimumą? Arba kitas klausimas – kaip suvilioti jau esančius patikimais, atsakingais, žinomais, kad jie skirtų savo laiką pokalbiui apie jiems patikusias knygas. Ne šiaip su žmogum pasikalbėti, tai yra paprašyti, kad išvardintų “keletą gerų knygų“. Bet iš anksto apgalvoti tokius klausimus, kad asmuo būtų suintriguotas ir skirtų laiko nuoširdžiam pokalbiui, – kodėl konkreti knyga jiems padarė įspūdį, sukėlė įsimintiną reakciją, kodėl verta rekomenduoti šią knygą perskaityti kitiems.
Ir užduoti tinkamus klausimus, ir nuoširdžiai pakalbėti apie tai nėra paprasta. Taigi, nepretenduodama į savo rekomendacijų svorį, bandau apmąstyti, kodėl M. Paterson knygą „Vienuoliai ir aš“ yra verta paskaityti.
Knygą verta paskaityti, ieškantiems ramybės savyje
Man ši knyga patiko savo atviro pasakojimo stiliumi. Knygoje rašoma apie tai, kaip išgyvenanti egzistencinę krizę šiuolaikinė moteris, amerikietė, nusprendžia 40 dienų praleisti budistų vienuolyne. Man pasirodė įdomu, kad budistų vienuolynas yra Prancūzijoje, o jo įkūrėjas ir pagrindiniai sekėjai – vietnamiečiai. Žodis „įdomu“ čia nelabai tinkamas. Gal – keista? Kodėl prancūzai atvažiuoja į Lietuvą, kuria čia vienuolijas (pavyzdžiui, benediktinai, ar joanitai) o Prancūzijos kaimeliuose (knygoje rašoma, bet keturiuose) piligrimus iš viso pasaulio priima budistų vienuoliai? Atsakymo į šį klausimą giliai neieškau, tiesiog stebiuosi. Kodėl visi ne savo šalyje ieško ramybės, tiesos, susitaikymo su savimi? Toks jau tas modernus, mobilus, neramus pasaulis… Tuo man pasirodė labai svarbi šios knygos esminė mintis, – per patirtus fizinius sunkumus, susidūrimus su savo vidiniais demonais, per įsigilinimą į gautas egzistencines žinias, kurias perteikia pripažinti autoritetai – atrandamas kelias namo. Į save, savo būtį. Tai, kad išmintis perteikiama per budistines tiesas, knygoje nėra akcentuojama, – man tai patiko. Tiesą sakant, juk skausmas ir neviltis – visur panašūs. Jeigu yra gerų būdų, kaip tai įveikti, – visiems tik geriau. Tiesa, tiems, kas nenori pažinti kitų kelių, yra linkę laikytis tik savo įsitikinimų (tame tarpe ir religinių) – ši knyga gali likti nepriimtina, – tai jų pasirinkimas, suprantama.
Paprastai nėra lengva skaityti išminties kupinas knygas, nes jų turinio suvokimui dažniausiai reikia labai save mobilizuoti. Koncentruoti mintis, ilgai išlaikyti dėmesį į abstrakcijas, – šiuolaikiniam skubančiam žmogui tai sudėtinga. „Vienuoliai ir aš“ autorė sudėtingą turinį perteikia paprastai. Bijau, kad tai nenuskambėtų „supaprastintai“. Tiesa sakant, taip ir yra, tik reiktų numesti šio žodžio neigiamą atspalvį. Sudėtingos egzistencinės tiesos čia apvelkamos nuoširdžiais pasakojimais, autentiškais patyrimais iš gyvenimo rutinos. Štai taip priartėja suvokimas apie mirtį, tikėjimą, drąsą, ramybę ir dar daug sąvokų, kurios įvilktos į jautriai atskleistus vidinius išgyvenimus ir su tuo susijusias istorijas, padeda susivokti. Ir patirti skaitymo džiaugsmą.
Daiva Janavičienė