Gongų, varpų, tibetietiškų dubenų pagalba išgaunami garsai man seniai atrodė gydomieji. Intuityviai jų norėjosi klausyti, girdėti kitų garsų fone, paskęsti juose. Labai patiko tas išsireiškimas – gongų maudynės. Būtent taip ir jausdavausi, jei kartais tekdavo patirti kažką panašaus, – tarsi plaukti pasroviui, leisti save nešti garsams, ištirpti juose. Labai džiaugiuosi Vilniuje atradusi mėgstančius savo darbą Aliciją ir Ričardą Eiliakus. Dalyvavau dviejuose jų vedamuose praktiniuose seminaruose, ir, ko gero, smalsumo neišsėmiau. Arba, – užsikrėčiau ta magija.
Prasidedant pavasariniam „Garso terapija“ seminarui, vienas iš dalyvių uždavė klausimą – norėčiau sužinoti, kaip konkrečiai pagelbėti, kokias priemones ir būdus, garso diapazoną taikyti, kad suteikti atėjusiam pagalbą. Alicija į tai atsakė labai išmintingai: „Mes atsakymo į šį klausimą ieškome jau dešimt metų. Ir nemanom, kad galima tiesiog pateikti sąrašą, ką reikia daryti. Tai diskusija, tai kūryba…“ Prie klausimo grįžom po dviejų dienų, prieš išsiskirstydami. Alicija paklausė: „Ar kažkiek pavyko atsakyti į Jūsų klausimą? Ar gavot tokių žinių?“
Klasikinių žinių įprasta informacijos perteikimo forma negavom daug. Žinojimas buvo perteikiamas meistrystės perdavimo principu. Šiek tiek papasakojama, suteikiamos galimybės išbandyti, dalyvauti, kurti, improvizuoti. Ir visada jausti asistuojant, – nežymiai pataisant ranką, patariant, kaip geriau išgauti skambesį, kodėl geriau taip nedaryti ir kaip daryti…
Nemaniau, kad norėsiu groti gongais, jie man neseniai atrodė kažkokie bauginantys – per dideli. Nesu tikra, ar yra taip, kaip sakė seminare, kad tai rodo mūsų viduje esant baimes, kurias išjudina gongai. Baimių, aišku, visi turi, – ko gero, bent jau nesąmoningoj būsenoje. Taigi, ir negaliu būti tikra, kad man taip nėra. Be to išgirdau, kad prisodrinta garsų erdvė, veikiant šiems ypatingo skambesio garsams, tarsi pramuša mūsų neigiamas bangas, tuo išvalydami ir „užstrigusias emocijas“. Galbūt. Negaliu tvirtinti, ir patikrinti čia nelabai yra ką. Bet gongo dabar nebijau, ne tik juo groti, – tai yra pačiai išgauti tuos visam kūne rezonuojančius garsus, bet ir būti klausytoju. Išmokau būti ir klausytoja, gal ne tiek klausyti, kiek visa esybe priimti šią patirtį, atsiduoti jos jėgai. Arba pasveikau, arba save įveikiau… o gal praplėčiau ribas.
O štai šalia gongų subtiliai skambantys kiti intuityvaus grojimo instrumentai – įvairūs varpeliai, fleitos, tarškučiai, kitokie įmantrios išvaizdos ir visai paprasti instrumentai, skleidžiantys harmoningus, ausiai malonius garsus – patiko visada. Esu išbandžiusi tai biblioterapijoje – pradedant, pabaigiant užsiėmimus – labai tinka varpeliai. Seminare išgirdau, kad jų pagalba žmonės daug lengviau ir paprasčiau persikelia į aukštesnes sąmonės būsenas, kurios reikalingos kūrybai… tikrai tam pritariu visu 100 procentų. Kaip ir tam nuoširdžiam Alicijos pastebėjimui iš patirties, – kad geriausia terapija žmogui yra tiesiog įsiliejimas į kūrybą, dalyvavimas, buvimas ten, kur kuriama, bendraujama, laisvai improvizuojama. Tą patį ir aš matau iš patirties, – kaip asmeninės, taip ir vedant biblioterapijos užsiėmimus.
Tiesiog turime pasirinkti sau tinkamą kūrybos sritį… ir bandyti. Iš tiesų, yra pagalbos priemonių, kaip „užvest ant kūrybos kelio“ ar būsenos, kai kurti imame nejučia, lengvai. Štai tuo ir džiaugiasi širdis, – o mes pailsime, atsigauname, įgyjame naujos motyvacijos kasdienybei…
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 