Knygą „Kostiumų drama“ rekomendavo biblioterapijos seminaro dalyvė. Nenusivyliau. Perskaičius pagalvojau, – užkabino. Keletas pastebėjimų apie man iki to laiko nežinomos autorės Vaivos Rykštaitės romaną ir apie tai, kas man jame buvo įdomu.
- Susipažinti su nauja rašančiųjų karta ir kitokiu (žaviu) stiliumi.
- Paskaityti apie emigrantų patirtį, tikroviškai (?), ypač – dirbant slaugėmis.
- Apie vienišumą svetimam mieste, kai visiems esi niekas. Ir kas iš to seka.
- Įgauti naujos patirties apie jaunimo gyvenimą „sveikai“ – tai yra, maitinantis iš konteinerių išmestomis prekėmis, bendrai, skvote, pigiai – tai yra užėmus nenaudojamą būstą ir ten a la susikūrus namus, kuriuose gerai jautiesi (?).
- Suvokti, kad visose kartose yra savo lūzerių, kuriuos išmeta iš universitetų ir jie per daug gerai mano apie save, kad galėtų dirbti, todėl kuria anarchistines teorijas. Keista, kad dauguma pašalinių juos (tarsi) atpažįsta, kaip apgailėtinus, kiek nepilno proto, bet… jiems paklūsta, tarnauja, būna kartu… kol ratas tarsi užsidaro – arba jie pakliūna į kalėjimą (pasirodo, pardavinėjo „žolę“), arba – pripažįsta, kad artinasi tikra pabaiga, nes serga AIDS ir t.t. bet jų gretas ir vėl papildo kiti, nauji…
- Patyriau, kaip jaučiasi suaugę vaikai (šiuolaikinė karta), kai išgirsta, kad tėvai seniai būtų išsiskyrę, jeigu ne jie. „Juk mes gyvenom dėl tavęs? – vis prisimena pagrindinė knygos herojė jai mamos sakomus žodžius. „Tai ką, man dabar daryt? Tai ką, aš kalta dėl visų šitų jūsų nesąmonių ir neteisybių? Kur man dabar dėtis ir galvot?“ – mąsto Lėja. Mano kartai panašios situacijos keldavo gailestį, arba … dėkingumą? – kad vis dėlto jie išlaikė tuos išbandymus ir va… kartu.
- Pajaučiau, kad nežiūrint visų seksualinių revoliucijų ir laisvių, vis tiek jauna karta nori užtikrintumo, saugumo, patikimumo ir šeimos…. Renkasi būsimą vaiko tėvą, su kuriuo patikima, nors ir nuobodu..
- Pamačiau blogai užslėptą fantaziją apie „nepriklausomą, patyrusią ir visomis prasmėmis laisvą paną“ užkariauti siekiantį negrą (nors storas, baisus, nepatinka… bet taip malonu, kad sekioja, kad siūlo būti „ta svajonių moterim, kurios visi pavydėtų“, kad perka viską, ko net ir nesvajojai ar neįvaizdavai… O toks jis kvailas, o pinigų turi… ir t.t. – tokios nepatirtos, senoviško stiliaus (gal tik su naujai aprengtais herojais) vizijos, pasirodo būdingos ir šiai „nepriklausomai ir ant visko dedančiai skersą“ kartai….
- Ir apie tai, kad rašymas, kūryba – pats maloniausias ir visur išliekantis įprotis, kuriuo gali pasiklausti. O papulti į romano siužetą… nori visi senai ar naujai kostiumuoti realaus gyvenimo veikėjai.
Ar vertėjo skaityti? Kaip sakė viena kalbinta tyrimo apie skaitymą dalyvė – „o kaip tada sužinosi, ar vertėjo, jeigu neperskaitysi? Būna knygų, kurias tik perskaičius, pagalvoji: „Ir velniam aš ją skaičiau?“ Bet ši knyga man tokių minčių nesukėlė, nes, jau išvardinau, kiek nemažai naujo iš jos patyriau. Kai ką – visai naujo, kai ką, – tiesiog patvirtinau savo numanomus spėjimus iš praeities. Todėl, matyt, man ši knyga buvo biblioterapinė. Nors siužete, nevisai išbaigtuose herojų charakteriuose, o gal ir dar kažkur, – jautėsi dar netvirta rašančiojo ranka. Bet biblioterapiniu skaitymu į tai nesigilinama. Ir taip skaityti man patinka 🙂
BIBLIOTERAPIJA 