Per sau skirtą gyvenimo laiką, tikriausiai, dauguma mūsų bent kartą susimąstome apie gyvenimo prasmę. Tikiu, kad nemažai kas atsakymo į kylančius klausimus ieško knygose. Šį kartą apie knygą, kuri tiesiog skirta „prasmės gyventi“ ir „prasmingai gyventi“ sąvokoms apmąstyti. P. Kalanithi „Įkvėpti tylą“ – neurochirurgo memuarai, pradėti ir nebaigti rašyti, susirgus vėžiu.
Atsimenu tą išplaukusį, neryškų lentynų vaizdą lentynose iš sovietmečio laikų. Neryškus vaizdas ne dėl to, kad jį blogai prisiminčiau, o dėl to, kad tuomet knygų viršeliai nešaukė visomis įmanomomis vaivorykštės spalvomis ar ryškumo tonais be pustonių, o kukliai sau pūpsojo neutraliomis spalvomis, – nei viliodami, nei gundydami. Bet… kviesdami atrasti. Įsigilinti į turinį, jo prasmę. Žinoma, tuomet, kai „gaudavai“ norimą knygą paturėti rankose, pamatyti, o gal net – nusipirkti. Juk knygynuose užsigulėdavo dažniausiai tik tos knygos, kurias neverta ir pradėti skaityti (suprask – idėjinės). O vertąsias – tuojau pat išgraibstydavo. Vėl gi, – matyt ne todėl, kad jos buvo tikrai pigios. Bet (tikiu) todėl, kad daugeliui pavykdavo knygose „atrasti gyvenimo prasmę“, bent jau jos nuoširdžiai paieškoti.
Tikiu, kad daugelis ir dabar knygas skaito, ieškodami jose gyvenimo prasmės, vertybių, gilesnio suvokimo. Net ir dabar, kai tokių pamąstymų dabar – pilnas nemokamas internetas. Žmonės vis rašo knygas, o kažkas jas vis skaito. Taigi, dabar svarbiau būti tikram, kad verta šią knygą skaityti, nes joje atrasiu kažką tokio… kas padės susivokti, geriau pažinti kitus, susigaudyti vertybėse… atsakyti sau į visaapimantį egzistencinį klausimą – kodėl visa tai vyksta? Kodėl aš gyvenu? Kokia mano gyvenimo prasmė?
Knyga apie gyvenimo prasmės paieškas
Ieškantiems atsakymų į šiuos klausimus turėtų patikti Paulo Kalanithi memuarai “Įkvėpti tylą“. Nelengva tai knyga, nėra klasikiniu požiūriu biblioterapinė, nes… baigiasi pagrindinio herojaus (ir knygos autoriaus) mirtimi. Jis nespėjo užbaigti šios knygos. Nors labai skubėjo. Nugyveno trumpą, bet neįtikėtinai intensyvų gyvenimą, – tiesiogine ta žodžio prasme, – ieškodamas gyvenimo prasmės, būties prasmingumo. Darbštus, smalsus, kūrybingas indas, gyvenantis Amerikoje. Turi galimybių studijuoti viską, ką tik nori, geriausiuose universitetuose. Pradžiai pasirenka literatūros studijas, – nes tuometiniu jo manymu, ten buvo užkoduota gyvenimo prasmė. Nes nuo pat vaikystės daug skaitė, ir tai jam patiko. Kadangi dauguma jo giminaičių buvo gydytojai, jis turėjo aiškią nuostatą – aš juo nebūsiu. Nes būti gydytoju, – reiškė atsiriboti, palikti, kažko netekti. Ir tai iliustruojama ilgomis tėvo darbo valandomis, laiko šeimai neskyrimu, perfekcionistiniais reikalavimais kitiems. „Man taip nebus“, – jis mąstė. „Aš geriau suvoksiu pasaulį, jį aprašydamas, pažindamas, kaip geriausi pasaulio rašytojai tai padarė. Bet… likimo vingiai nežinomi, ir vėl viena perskaityta knyga apverčia situaciją. Paskaitęs knygą apie psichoterapiją, autorius taip susižavi mintimi, kad „protas tėra smegenų veikla“, „smegenys – tai organas, kaip ir visi kiti organai, paklūstantys fizikos dėsniams“. Šita mintis taip sužavėjo knygos autorių, kad jis universitete pasirinko keletą pasirenkamųjų kursų, skirtų neuromokslams. Ir tai buvo didysis posūkis gyvenime. Jis pasuko į gydymą. Baigė reikalingas studijas ir pradėjo rezidentūros kelią ligoninėse. Gabus, protingas, atkaklus, darbštus – jis buvo įvertintas, giriamas, apdovanojamas. Kūrė planus apie gerą karjerą, ne tik kūrė – jam siūlė geriausias profesūros vietas, laboratorijas, atlyginimus. Dar neteko skaityti, kokia tokių pasiekimų kaina, o čia ji aprašyta labai vaizdžiai ir įtikinamai. Pusantros paros trunkantis budėjimas, 8 ir daugiau valandų ant kojų prie operacinio stalo, kai negali suklysti nei milimetro dalimi. Nuovargis toks, kad šiaip taip įlipęs į automobilį, jame užmiegi, negalėdamas skirti dėmesio 15 minučių kelionei iki namų… Bet visa tai… nutraukė vėžys. Ta negailestinga diagnozė, kuri net Amerikoje praktikuojančius gydytojus ne tik sustabdo, bet ir atriboja nuo įprasto gyvenimo, verčia jį iš naujo apmąstyti, pervertinti… ir vėl ieškoti prasmės.
Detalės iš kitokios sveikatos sistemos
Knygoje daug įdomių realistiškų detalių iš mums tolimos, ar bent ne visiems prieinamos sveikatos sistemos veikimo, – kaip gydomas vėžys, kaip jis diagnozuojamas, kaip prižiūrimi ligoniai. Kadangi kai ką teko patirti pačiai (tiesa, stebėtojo vaidmenyje) akivaizdu, koks didelis skirtumas šiam pasaulyje. Kita vertus – o kas iš to. Juk pabaiga visų, – panaši. Deja, prieš mirtį, turint vėžio diagnozę, kovoti galima neilgai. Medicinine prasme. Bet tuo momentu grįžta anksčiau būtas suvokimas, – apie Dievą, jo reiškimąsi ir tą simbolinę gyvenimo prasmę metaforose, kurios mums perduotos Naujajame testamente. Ir deja, žmonės tas metoforas dažniausiai suvokia tiesiogiai, nesugebėdami jas perprasti, išjausti, giliai priimti širdyje. Ne tik Naujajame testamente, bet ir geroje literatūroje. Tikrai ten galima aptikti gyvenimo prasmę, nors šis aspektas memuaruose nėra išplėtotas, tik užkabintas. Bet ir pati knyga nebaigta autoriaus, ją jau išbaigė jo žmona ir leidėjai.
Bet tai, kad pasiaukojantis trisdešimties valandų darbas operuojant smegenis ir taip ieškant gyvenimo prasmės išvirto savo patirties išguldymu knygoje – labai prasminga. Gal tai ir yra gyvenimo prasmė, kurios ieškojo autorius? Kaip ir tai, kad iškeliaudamas iš šio pasaulio, dar suspėjo pamatyti gimusią savo dukrą, apkabinti, pamyluoti ją, perduoti širdies šilumą. Ir palikti jai žodžius iš knygos, skirtus laikotarpiui, kai užaugs, ir ieškos gyvenimo prasmės….
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 