Ne kartą susitikimuose ir praktiniuose užsiėmimuose esu girdėjusi dalyves sakant, kad vyrai bibliotekose dažnai teiraujasi ir skaito Juozo Požėros knygą „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Neseniai tai išgirdau dar kartą iš biblioterapijai skirtame užsiėmime dalyvavusio vyro, kuris pasakė: „skaitydamas šią knygą aš supratau, kaip svarbu artimiesiems sakyti gerus žodžius“. Jau vien šis argumentas yra labai svarus, nors vyras paminėjo ir dar keletą. Šį kartą pasiryžau neatidėliodama knygą susirasti ir paskaityti.
Išties apie romaną buvau ne kartą girdėjus, skaitant mačiau, kad įvaizdžiai, istorijos, simboliai iš teksto jau buvo pasiekę mane per kitų mintis. Tai rodo, kad knyga gyva kitų atminty, simboliai yra perkuriami, savaip apmąstomos į gyvenimą paleistos idėjos. Kadangi nesu atidi lietuvių literatūros sekėja ir žinovė, gali būti, kad panašūs simboliai paskui kartojosi ir kitose istorijose, ar tiesiog pasidarė bendriniai, pavyzdžiui, istorija apie tai, kaip lietuviai Sibire ant plausto parplukdė karvę. Neįtikėtina istorija, juo labiau, kad apipinta realiais pamokymais apie tai, kaip paprastai galima iš pieno pasigaminti kitus produktus. Tikrai ne vienam jaunam žmogui tai gali būti atradimu, – juk dabar net karvę dažniau galima pamatyti skulptūros pavidalu, o ne realybėje …
Knyga turi daug biblioterapinių epizodų, kaip tik apie tai, kaip vyrai išjaučia, gailisi anksčiau artimiesiems nerodę šilumos, pajunta, kaip tai yra svarbu. Juk ne vienam vyrui – tai didelės gyvenimo pamokos. Labai svarbus jų tikroviškumas, nes herojai, kurių lūpomis (teisingiau – mintimis) šie žodžiai išsakomi – stiprūs vyrai, medžiotojai ir žvejai. Tikrai nepavadinsi jų emocionaliai atvirais, o juk tokiais būti – tikras iššūkis ne vienam lietuviui, gal net – ir lietuvaitei…
Bet… knygos pabaiga nenuteikia viltingai. Situacija dramatizuojasi, atrodo, kaip ir nelieka šviesos ten, kur jos taip intensyviai ieškota. Tai apsunkina knygos rekomendacijas pasyviajai (skaitymo) biblioterapijai. Tačiau diskutuoti apie opias problemas – tikrai čia situacijų pakankamai. Ir ne tik apie savo vidinių emocinių lūkesčių pažinimą, pripažinimą, bet ir apie tai, kaip jaučiasi vaikai besibarant tėvams. Arba apie tai, kaip nelengva išgyventi tikrą vienatvę…
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 