Apsidžiaugiau aptikus kitų rekomenduojamą knygą apie vertybes. Ne šiaip teorinę knygą, o romaną. Labai norėjau ją perskaityti. Tai Robert M. Pirsig knyga „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“. Perskaičiau ir manau, kad jos apibūdinimas buvo netikslus, netgi – klaidinantis. Tai nėra romanas, nors galima pamatyti šio žanro užuominas, – atsekti pasakojimo siužetą, susikurti keleto herojų portretus, charakterių detales. Aš šią knygą įvardinčiau autobiografine atradimų knyga. Apie skaudžias per gilių apmąstymų pasekmes, šiandienine terminologija vadinamas „nuvažiavusiu stogu“. Žinoma, tai mano nuomonė. Ji pakankamai subjektyvi.
Kiekvienos knygos skaitymas yra subjektyvus, nes joje esantį tekstą išgyveni tik atpažindamas jau įvykusius tavo gyvenime patyrimus. Knygoje apie dzeną man sunkiai sekėsi atpažinti gyvenimo kelio sugretinimus su motociklo taisymo technologija, nes esu priskirtina „romantikams“, – sunkiai suvokiu ir įsisavinu mechaniką, funkcijas, kurias reikia įsisavinti ir jomis naudojantis kurti arba pataisyti mechanizmus. Nors autoriaus mintis apie tai sekiau su malonumu, – ten kur ne daromos instrukcijos, o lyginamos sąvokos. Tai tikrai įdomu.
Nelengva buvo sekti ilgus filosofinius išvedžiojimus, ištisas teorijas apie kokybę, vertybes, požiūrius ir kt. Bet tai taip įdomu. Tokios intriguojančios ir netikėtos įžvalgos, minties posūkiai, sugretinimai. Labai užburia, įtraukia mintį. Net nustembi, kai atsiranda siužeto tęsinys, – o kam jis reikalingas? Paskui pamatai, kad intarpais palengva atskleidžiama herojaus istorija. Ji išties susipynus su detaliai perteikiamais filosofiniais atradimais ir technologijų pažinimu.
Labai įdomūs pamąstymai apie kokybę. Kas tai? Autoriaus žodžiais, pradžioje kokybės tyrimus jis įsivaizdavo, kaip „kelią per dvasios kalnus“. Bet juk realiai – kiek sielų, tiek kelių, tai kur čia kokybė, kaip tam tikra bendratis? Labai įsiminė apmąstymai apie tai, kad kokybė yra siejama su kažkokios funkcijos atlikimu, visišku pasijungimu tam, kad gerai padarytum darbą. Ir kokybės išjautimas gali būti būdingas paprastas funkcijas atliekančiam asmeniui (pavyzdžiui, profesionaliai suvirinančiam motociklo detales) lygiai tiek, kiek ir aukštų egzistencinių tikslų siekiančiam asmeniui. Jam susikaupti ties kokybe nevaidinant kažkokios rolės sudėtingiau.
Šioje knygoje daugelyje vietų norisi užrašyti citatas, kurias verta atskirai apsvarstyti. Ar tiesiog jomis pasiremti, kai norisi gilesnės įžvalgos. Arba – atskirai apmąstyti. Keletas tokių citatų:
„Pasaulio suvokimo akiračiuose smėlio saują mes galim pavadinti pasauliu. Pasemtą pasaulį mes įsisąmoninam per skirtybių ir tapatybių aiškinimą. Klasikinį pasaulio suvokimą domina krūvelės ir jų rūšiavimo bei susiejimo pagrindai. Romantinis supratimas yra nukreiptas į smėlio saują dar prieš įvykstant bet kokiam skirstymui“
„Tokios įstaigos, kaip mokykla, bažnyčia, visokio plauko politinės organizacijos bei valdžia – visos yra linkusios kreipti mintis kitiems tikslams, negu tiesa, vien kad amžiams pratęstų savo veikimą ir kartu galėtų kontroliuoti jų veiksnumui patarnaujančius individus“.
Ypač aktualios, skausmingos mintys apie universitetą, jo kokybe, iš viso tuo, ką vadiname šia sąvoka. Autorius rašo: „Tikrasis universitetas neturi apibrėžtos vietos. Jis neturi nuosavybės, nemoka algų ir negauna materialių įnašų. Tikrasis universitetas yra proto būsena. Tai yra didysis intelektualios minties paveldas, kuris per visus amžius buvo prineštas iki mūsų ir kuris neegzistuoja jokioje apibrėžtoje vietoje, tai proto būsena, per amžius vis atkuriama bendrijos žmonių, dažniausiai besivadinančių profesoriais, tačiau net ir ritualai nesą tikrojo universiteto savybė. Tikrasis universitetas yra ne kas kita, kaip pati nenutrūkstama mąstymo erdvė“.
Citata apie vertybių kintamumą: „Faktai neegzistuoja tol, kol jiems nėra suteikta vertė. Jeigu tavo vertybės sustingusios – negali sužinoti nieko tikrai nauja“
Tai tik keletas minčių,, kurias pasižymėjau. Tačiau labiausiai sukrėtė pats siužetas, juo labiau kad jis – autobiografinis, kaip rašo pats knygos autorius pristatydamas knygą. Tiesiog sunku skaityti, kaip gilūs apmąstymai virsta kova… su aplinkoje vaiduokliais iškylančiais priešais. O realiai jie – pačioje asmenybėje, jos iškreiptame pasaulio matyme. Toks atviras pojūčių aprašymas ypač vertingas. Ypač išreikšta mintis, kad išoriniai veiksmai, kitiems nurodantys bręstančią krizę, pačiam ją išgyvenančiam yra nepastebimi tol, kol aplinka pamato aiškius neadekvatumo požymius…
Ir tada – pasaulio atsiskyrimas. Nes tu kitoks. Tau pasaulis per sudėtingas, kad galėtum prisitaikyti. Tada paaiškėja, kodėl taip svarbu įvaldyti kažkokią technologiją, kad ir motociklų remontą. Nes tai susiliejimas su materija. Tai įsižeminimas ir bendrų veikimo principų pažinimas. Tai padeda, taip paprasčiau.
Romano herojui pasaulio atsiskyrimas vyksta ir per sūnaus pažinimą, sugebėjimą būti atviram, atskleisti savo silpnumą. Tėvui tai nelengva. Bet… suartina, atsiranda vilčių bendrai spręsti naujas problemas.
Sunkiai skaitoma, bet labai gili ir vertinga savo turiniu knyga. Juk ji – apie vertybes. Apie tai, kaip lengvai jų netenkam, atsižadam ir koks sunkus kelias į susigrąžinimą.
Šioje knygoje daug biblioterapinių detalių: apie sūnaus ir tėvo tarpusavio ryšius, pastangas išlaikyti ryšius, apie sunkiai atpažįstamas “nuvažiuojančio proto“ detales mąstyme, apie skirtingą tų pačių situacijų matymą ir išjautimą ir dar daug ką būtų galima pasitelkti, kalbant apie įvairias romane užkabinamas problemas. Tačiau – knygos stilius artimas moksliniam, ypač – filosofiniai apmąstymai. Todėl visą kūrinį skaityti pasyviuoju būdu (neaptariant su kažkuo) – ne kiekvienam įveikiama užduotis. Tikrai tai nėra laisvalaikio atsipalaidavimui skirtas kūrinys.
Kiekvienas vertybių paieškos ir atradimo kelią perskaitys savaip. Juk kiek sielų, tiek ir kelių – anot paties autoriaus net keletą kartų šioje knygoje išsakomos minties…
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 