Jeigu dar liko neskaičiusių Noros Ikstenos romano „Motinos pienas“ tai noriu paskatinti tai padaryti. Nors pati turiu abejonių, ar didžiajai daliai skaitytojų ši knyga bus biblioterapine. Joje nėra daug vilties, tiesa sakant, Vilties čia tikrai trūksta, nėra iš ko jos pasisemti, – nei iš mamos, nei iš senelių, nei iš gimtinės ar profesinės veiklos… Juk viltimi netaps užnuodytas motinos pienas, nors šio natūraliausio gamtos maisto paskirtis – teikti kūdikiui gyvybės, Meilės, Pasitikėjimo.
Tragiška istorija, kai mama pabėga nuo kūdikio maitinimo pareigos, nes yra įsitikinusi: jos piene trūksta gyvybingumo, šilumos ir noro gyventi. Nors ji pati yra pasiryžusi tapti ir tampa puikia ginekologe, gydo daugelį moterų, pacientėms pritaiko stebuklingus būdus pastoti, išnešioti, pagimdyti… Labai daug prieštaravimų aprašytoje gyvenimo tėkmėje. Ar tai susiję su gyvenimu sovietmečiu? – nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Tikriausiai, sovietmetis turėjo įtakos, nes kapitalizmas žmonėms suteikia daug galimybių ir mažiau priverstinio paklusimo sistemai. Bet čia juk yra kitų pavojų…
Nepaveldėti savisaugos genai
Kažkodėl man atrodo, kad šioje tėkmėje išties svarbiausia yra genai, paveldimas atsidavimas idėjai. Kaip senelis, kuris vejantis karui gynė ne šeimą, o savo eksperimentinį eglučių lauką. O pasirūpinti ką tik gimusia mergaite teko mamai – senelei. Ji ir toliau liko šioje šeimoje rūpestingoji Motina, kaip savo dukrai taip ir jos dukrai. Duktė, atrodo, neturi to Globėjos, Gyvybės saugotojos geno, todėl senelei tenka rūpintis ne tik savo dukterimi, bet ir anūke. Pastarajai kiek paūgėjus, jau paauglystėje tenka rūpintis savo mama. Ne tik suteikti gyvenimo prasmę, bet ir virti jai valgyti, vėdinti prirūkytą kambarį, išpilti alkoholį. Jau tapusi gydytoja, ji ištremiama į provinciją, kaimo ambulatoriją. Už nepaklusnumą sistemai, neatskyrimą – kas svarbiau – ar apginti nėščią moterį, ar prikulti Didžiojo karo tėvynės didvyrį. Jokio savisaugos instinkto, tik atsidavimas idėjai…
Atradimas, prisiminimai ir palengvėjimas dėl bendrystės
Nepažinusiems tikrojo sovietinio laikotarpio dvilypumo ši knyga turėtų būti atradimas. O tai patyrusiems – pretekstas pasidžiaugti, kad visa tai jau praeityje. Labai tikiuosi, kad šis istorijos ratas jau nepasikartos.
Jau žinau, ši knyga daugeliui biblioterapine gali būti randant sau neišreikštas mintis apie mūsų krašto patirtą siaubą, mus prievartavusią sistemą, nesąmoningus joje gyvavusias „pasiaukojimo“ idėjas. Kai perskaitęs atsidūsti, – vadinasi, ne man vienam taip buvo. Ir palengvėja dėl likimo bendrystės.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 