Juliano Barneso romaną „Laiko triukšmas“ skaičiau su dideliu susidomėjimu. Biografinis romanas apie įžymų kompozitorių, tarnavusį sovietų valdžios ideologijai, Dmitrijų Šostakovičių. Biografiniai daug pasiekusių kūrėjų romanai dažnai būna biblioterapiniai, tai ir lėmė apsisprendimą pasirinkimo skaitymui. Knygą skaičiau su dideliu pasitenkinimu, tačiau… apie galimą jos biblioterapinį poveikį turėjau pamąstyti ilgokai. Galiausiai nusprendžiau, kad knyga gali būti terapine visiems kūrėjams. Knyga skatina apmąstyti, kad nėra idealių sąlygų kūrybai, o kūrėjas gali (ar net privalo?) tarnauti pačiai kūrybai, ne valdžiai, ar ideologijai. Šiam laikotarpiui aktualiau – ne reklamai ar rinkodarai… Daugumai skaitytojų knyga gali pasitarnauti geriau suvokiant sudėtingas ideologijos „garbinamų“ kūrėjų dilemas, išgyvenimo ir galimybių kurti kainą. Kita vertus, romane yra puikių vietų, atskleidžiančių kūrybiškumo svarbą, žavesį, grožį – nežiūrint viso bjauraus konteksto, tai malonu pajausti.
Ideologijos nepatyręs autorius apie sistemos kūrėją
Negyvenusio sovietų ideologijoje britų autoriaus romanas apie vieną garsiausių, pripažintą sovietinės ideologijos kūrėją, kompozitorių, Stalino ir Lenino premijų laureatą. Praėjusį ne tik garbinimo „malonumus“, bet ir partinės priežiūros, stalinistinių sargų auklėjimo, kūrybos ignoravimo ir paklusimo partinei ideologijai kelius. Nuo kasnaktinio laukimo su svarbiausių daiktų lagaminėliu prie lifto (ne lovoje, kad neišsivestų ir kitų namiškių) iki partinių veikėjų liaupsių, nuopelnų už kūrybą skyrimo, galiausiai – funkcionieriaus ir paklusnaus partinio Kompozitorių sąjungos sekretoriaus patirčių – spalvingas gyvenimas. Įdomu, kad baimės, nežinomybės laikotarpiai persipina su funkcionierių garbinimu už ideologijai palankią kūrybą. O paties kompozitoriaus suvokime – tai tiesiog kūryba, visą gyvenimą svarbi tik ji, ir nesvarbūs pavadinimai („Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, „Daina apie planą“ ir t.t.). Kas ciesoriaus, reikia atiduoti ciesoriui, ir tiek.
Sovietinio laikotarpio palikimas režimo nepažinusiųjų akimis man labiau patinka. Jis ne taip skaudina, atkleidžia kitus suvokimo klodus. Tekstas parašytas lengvai, nemažai cituojant žinomus rusų autorius, kurių mintys geriausiai atskleidžia kontekstą. Grėsmingos situacijos tampa žaismingos, bent jau ne tokios tragiškos ir skaudžios.
Dienoraštis atskleidžia kūrėją
Daugelį minčių romano autorius pasiskolino iš paviešinto kompozitoriaus dienoraščio. Štai kur pasimato giluminiai kūrėjo suvokimai. Ir jie neskleidžia meilės savo partiniams globėjams (ir skriaudėjams), jie parodo kūrėjo vidinę dramą. Ir išreiškia kūrybiškumą (pavyzdžiui, fabrikų sirenos skamba fa diez tonacija ir kiti neįprasti muzikiniai pasaulio pastebėjimai).
Viena iš mane aplankiusių minčių, baigus skaityti romaną, – kažin, ar yra ta visiška kūrėjo laisvė. Perfrazuojant romane vystomą mintį ar tikrai „menas priklauso menui?“ Kaip sovietiniais laikais teko išmokti, kad „menas priklauso liaudžiai“, o partija geriau žino, ko nori liaudis ir už tai suteikia statusą bei privilegijas. Nesuprantantiems “liaudies poreikių“ tenka pasitraukti (dažnai net iš gyvenimo). O tikintiems kūrėjo laisve šiandien tenka grumtis dėl vietos po saule, siekti žinomumo, ieškoti būdų atkreipti dėl įspūdžių pertekliaus atbukusį auditorijos dėmesį… Ar tai nedaro įtakos kūrybai, tikrajam menui? Juk kiekvienas laikmetis turi savo LAIKO TRIUKŠMĄ.
Romaną rekomenduočiau paskaityti neturintiems alergijos sovietiniam laikotarpiui, norintiems jį pažinti per kūrybiškų asmenybių prizmę. Ši į literatūros kūrinį įvilkta informacija padeda geriau suvokti mūsuose dar vis gajas bauginimo, nepotizmo, prisitaikėliškumo apraiškas. Jos ne šiaip sau,juk nemažai kam iš mūsų teko praeiti gilią, įspūdingą sovistinės ideologijos auklėjimo mokyklą….
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 