Skaudūs vaikystės prisiminimai

Elizabeth Strout romaną „Aš esu Liusė Barton“ perskaičiau beveik vienu atodūsiu, ji mane labai įtraukė. Pati sau negaliu atsakyti, ar tai reiškia, kad man vis dar aktualūs sudėtingi santykiai su mama? Visada pritariau nuomonei, kad mama yra mama ir ne vaikams ją kritikuoti, ar kažkaip kitaip interpretuoti. Galima tik bandyti geriau suprasti. Ko gero, tam ir yra skirta ši knyga – geriau suprasti savo santykius su šeima, mama. Kaip ir kodėl viskas vyko būtent taip. Kaip vaikystės patirtys darė įtaką savo kuriamai šeimai.

Autobiografiniai momentai?

Romane ne kartą kartojama mintis, kad iš tiesų mes turime ir gerai žinome tik vieną gyvenimo istoriją. Todėl manau, kad šioje knygoje tikrai yra autobiografinių momentų. Gal jie sutilpo ir pagrindinės herojės Liusės gyvenime, ir kartu – jos rašymo mokytojos Saros Pein istorijoje. Gyvenimo tėkmė labai įvairi, kartais vieno asmens gyvenime gali atsirasti tokių gyvenimo linijų, kad kiekvienoje jų – jau atskira to paties asmens istorija.

Negailestingi vaikystės prisiminimai

Tokie negailestingi santykiai tėvų šeimoje, tikrai ten visko per daug. Smurtas, agresija, užuominos į seksualinius iškrypimus, šaltis ir nepritekliai, – ar galima suvokti, kad tai kalbam apie XX amžiaus paskutinio ketvirčio JAV kasdienybę? Ir pasimetęs, nuoširdus vienišas vaikas, svajojantis apie mamos šypseną, jos gerumą, – kaip vaikiškoje knygelėje. Padariusioje didelę įtaką jos tolesniame gyvenime. O juk kažkada mėgo skaityti ir mama, bet jai nebuvo lemta… kitaip perskaityti gyvenimą. Tik jį išgyventi iki galo, nešant savo nelengvą kryžių. Manau, kad šios knygos rašymas pačiai autorei geriau padėjo suprasti mamą (menamą, tą, kuri aprašyta knygoje). Kodėl jinai kartais demonstratyviai ir aršiai suduodavo savo dukroms (kai tai  mato tėvas). Kodėl ji palikdavo Mažę užrakintą sunkvežimyje? – juk šeimai reikėjo eiti į darbą. Visi galų gale išgyveno, kiekvienas kažko iš tokio gyvenimo išmoko, viena iš šeimos atsiskyrė, ir prasidėjo kita jos istorija.

Ilgainiui ji tapo rašytoja. Bet visada ilgėjosi mamos šilumos, jos šypsenos, gailesčio, gal net – supratimo. Jos artumo ir jausmo. Bet net atvykusi savo suaugusios ir seniai nuo šeimos atsiskyrusios dukters lankyti ligoninėje, mama nemoka (negali?) reikšti savo jausmų. Tik išlaiko stoišką laikyseną, – atsisakydama prigulti. Ji gali nusnūsti sėdėdama, nes taip jaučiasi saugiau… Taip ir lieka neaišku, kas jai taip įrėžė tokius elgesio modelius. Ko ji visą gyvenimą saugosi?

Labai simbolinis yra pačios sergančios mamos atsisveikinimas su dukra. Jau silpnai kalbėdama ji paprašė, kad duktė paliktų ją, išeitų. Nes mylinčią dukrą šalia per daug sunku?

Biblioterapinis romanas

Romaną tikrai galiu pavadinti biblioterapiniu. Nežiūrint sunkaus siužeto vaikystės laikotarpiu, knyga parašyta optimistiškai. Viltis išlieka, ji tikrai yra. Net ir tokias pragariškas sąlygas išgyvenę žmonės gali daug pasiekti. Žinoma, jiems tenka iš naujo atrasti gyvenimą. Klysti ir vėl bandyti. Kaip svarbu atrasti save, išsivaduoti iš praeities šmėklų, susitaikyti. Su šeima ir su Likimu. Juk gerai suprasti mes galim tik vieną gyvenimą, visus kitus – tik pasistengti suprasti geriau.

Daiva Janavičienė