Vyvenimo terapija

Ilgokai laukiau, kol bibliotekoje be eilės galėsiu pasiskolinti Beatos Tiškevič knygą. Jau iš to supratau, kad knyga vis dar paklausi. Skaitydama ją prisiminiau, kad nemažai detalių esu girdėjus troleibuse, kai jaunos merginos kažką kalbėjo tarpusavyje: maždaug, o kaip tėtis ten jai atnešė spanielį, ane? – Nu jo, vogtą – susiraukia kita. Aha, bet kaip jisai ten varė su ja, kaip ralistas… va, ir išklausė ją, nepertraukė… O mama – tai tikra siaubūnė, ane?… Kažin ar tos nugirstos detalės gali būti iš kur nors kitur, ne iš „Vyvenimo“, tai yra B. Tiškevič aprašyto gyvenimo su klaida… Ir šias detales girdėjau net keletą kartų, ir jas kartojo merginos. Suprantu, kad paauglystėje tai labai aktuali tema ir toks apnuogintas atsivėrimas tikrai lietuviams nebūdingas.

Ir ne tik tai, daugiau detalių, kurias iki skausmo atvirai pasakoja Beata, vis dar nėra viešai aptariamos. Kita vetus, galvoju, kad aš neskaičiau kitų knygų, nei specifinių žurnalų, gal juose ten atviraujama dar plačiau ir giliau?

Manau, kad šioje knygoje galima rasti nemažai terapinių momentų, nors labiau čia atskleidžiamos temos aktualios jauniems žmonės. Labai svarbu, kad knygos pabaiga viltinga, žiūrint į patirtį suaugusio žmogaus žvilgsniu. Paiką išsidirbinėjimą keičia noras tobulėti, vystytis, pagelbėti sau ir kitiems.

Nors… dabar manau, kad dar kartą skaityti šios knygos nenorėčiau. Bet ją rekomenduoti galėčiau ne tik paaugliams, bet ir suaugusiems, išgyvenantiems dėl nutrūkusių santykių su vaikais. Kad turėtų progą pažvelgti į save kitu žvilgsniu. Žinoma, tikslinga šią knygą paskaityti ir tiems, kurie iš visų jėgų stengėsi išsaugoti santuoką dėl vaikų. Būtų įdomu apie tai padiskutuoti, ką jie jautė ir suprato, skaitydami tokią skaudžią patirtį.

Man patiko Beatos susiformavęs požiūris į darbą – kad nėra žeminančių darbų, svarbus tavo santykis su tuo, ką dirbi. Ir labai svarbu išmokti tiesiog užsidirbti, tapti savarankišku žmogumi.

Apie „nežemišką Meilę“ knygoje išvados nepadarytos. Daug skausmo, nevilties, emocijų tame, ką buvo labai lengva išpranašauti pačioje reiškinio pradžioje. Argi tuo nepaaiškinamas daugelio nepritarimas tokiai įvykių eigai pačioje pradžioje? Pačiai autorei tai nėra diskusijų tema, tiesiog išgyventos emocijos. Jaunystės „gyvenimo Meilė“ tikriausiai kitaip pasimatytų senatvėje…

Taigi, jau čia įvardinau daug temų, dėl kurių verta skaityti šią knygą ir diskutuoti apie ją. Manau, kad daugeliui ji galėtų tapti biblioterapine, skatintų susimąstyti ir apie savo gyvenimo patirtį.

Daiva Janavičienė