Vyriška kronika

Taip gavosi, kad iš eilės skaičiau labai moterišką (Beatos Tiškevič „Vyvenimas“) ir labai vyrišką (Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“) knygas apie dabartį, tiksliau kronika yra apie jau šiek tiek nutolusius laikus. Bet tikrai iš mano gyvenimo. Todėl ir reakcija į pastarąją knygą gal kiek kitokia, nei būčiau ją skaičius kitu metu.

Tiesą sakant, „Pietinia kronikas“ perskaičiau iš antro karto. Tiksliau – ne visai ir skaičiau, o išklausiau. Dabar savim didžiuojuosi ir ta prasme, kad įveikiau šį iššūkį, nusipirkau audioknygą, ją pasidėjau virtualioje lentynoje ir prasmingai panaudojau kelionės į darbą troleibusu laiką. Klausyti R. Kmitos daug geriau, nei pačiai bandyti įveikti tuos sudėtingus slengus, kirčius ir t.t. Man tai tikrai buvo per didelis iššūkis, tuo labiau, kad ir pats turinys nuo pastangų kirčiuoti kažkaip nutolo, juokeliai nejuokino, pasitaikantys rimti dalykai labai nesiskyrė nuo cituojamo paeiliui fono. Ta prasme, nejučia į tas citatas krypo didesnis dėmesys, nes ten nereikia  gaudyti prasmių iš konteksto. Žodžiu, neįkertu, kodėl tiek daug šia knyga susižavėjusių. Man ji pasirodė…. tokia sekli, sukonstruota, neatliepianti mano jausmų. Kartais kiek pajuokinanti, kartais gal ir nuteikianti susimąstymui apie tai, kaip vis dėlto skiriasi vyriškas ir moteriškas suvokimas. Apie gyvenimą, jo prasmę, net ir kalbant apie pinigus, kurie šioje knygoje dominuoja. Babkės ir gyvenimas turge. Mentai, izdivonas ir daug riebesnių išsireiškimų sustiprinimui… kad pajausti, ką? Kaip tai svarbu, neįmanoma, – pavyzdžiui, užsidirbti, perparduodant kažką. Net ir nesvarbu – ką ir kaip, kaip vienam iš knygos herojų. Kad tik slystų babkės tarp pirštų… Rimta atrodo man išlikusi mintis apie tai, kaip skiriasi tas videoklipų gyvenimas nuo realybės (scena apie tranzuojančius Rimą ir Mindę), manau, kad šia prasme knyga gali tapti kai kam net ir biblioterapine. Paaugliams, manantiems, kad „tikrą gyvenimą rodo per telikus“. Ta prasme, gal kronikos skaitytojai gebėtų atklreipti dėmesį ir į tai, kad verta skaityti knygas? – nors ši alternatyvi gyvenimo tiesa romane nėra įtikinamai atskleista.

Pasididžiavimas savimi kaip ir baigėsi. Įveikiau vertingiausia praeitais metais pripažintą knygą, nesusižavėjau ja, – reiškia man kažkas negerai. Na, ir gerai, prisipažįstu, tegul man bus kažkas negerai. Nes net ir tos įkonstruotos rimtos mintys apie gailestį mokytojai, perskaitytas madingas A. Muntės, J. Ivanauskaitės ar F. Dostojevskio knygas ir taip uždirbtus dešimtukus – na, ištirpsta bendrame kontekste. Nesudaro knygos esmės.

Labiausiai man patiko herojaus R. Kmitos intuityvus apsisprendimas likti Klaipėdoje, gailiai klykiant žuvėdroms ir girgždant kranams. Nes šių dalykų iš Klaipėdos išties pasiilgstu ir aš. Bet ne tik šių…

Daiva Janavičienė