Tai knyga apie ilgą kovą už save, savojo gyvenimo kelio paieškas ir pastangas išsivaduoti iš šeimos kylančios neteisybės pančių. Lietuvių kalba Taros Westover romano Educated: A Memoir antraštė išversta Apšviestoji. Tai, mano nuomone, kiek keičia prasmę. Tarsi pasyviai atėjęs apšvietimas, o ne daug pastangų pareikalavęs lavinimasis, kartu kovojant su sekta virtusia šeima ir joje paveldimomis vertybėmis. Romano paantraštė įvardinta atsiminimais tarsi pasako, kad tai autentiška istorija, tebevykstanti vienoje iš Amerikos valstijų. Aprašytas siužetas siekia Obamos prozidentavimo laikus, o atsiminimų autorei tuomet buvo apie 30 metų.
Sektantiška šeima
Aprašytas mormonų gyvenimo stilius vienoje iš tikėjimu gyvenančių šeimų. Neginčijamas tėvo autoritetas, įsipareigojusi jam paklusti motina ir daug skriaudžiamų vaikų. Be vaikystės – dirba tėvo metalo laužo aikštelėje nuo septynių, ar dešimties metų. Darbe jokių saugumo priemonių ar taisyklių – juk viską stebi ir tvarko Dievas, todėl jeigu nusikaltai jam, tai ir nutiko nelaimė. Šis įsitikinimas mane labiausiai paveikė. Jau nemaniau, kad taip fanatiškai suvokiančių Dievo idėją tebėra. Šis baisus fanatizmas pajungtas, suprantama, autoritetui palaikyti – išsaugoti – kurti ir vystyti. Autoritetas kuriamas tėvui, visi kiti tiesiog tam pajungiami. Arba paklusnumu (pasiremiama Biblija, ar kitokiais šventais raštais. Stipria įtaka ar net hipnoze), arba baime bei terorizavimu. Visas išorinis pasaulis – grėsmė. Mokykla – tik ištvirkavimo šaltinis, vedantis tolyn nuo Tikrojo Tikėjimo ir Dievo. Gydytojai – mus norintys nunuodyti ar kitaip pakenkti, pajungti valdžiai. Net ir tuomet, kai vaikas nukrenta nuo nesaugių įrenginių ar užsidega jo rūbai. Gal jau ir pakaks tų žiaurumų vardinimo, skaitant tai užima žadą. Juk kalbame ne apie XIX amžių, ar viduramžius, o apie XXI amžiaus JAV.
Galima rinktis ir kitą kelią
Nežiūrint šių šeimoje perduodamų vertybių ir nuostatų, joje gimę trys vaikai (iš septynių) išsimokslina, netgi pasiekia daktaro laipsnį, – jie atsiskiria nuo šeimos. Kovodami vidines ir išorines kovas su savo šeima, jie eina kitu gyvenimo keliu. Viena iš jų – jauniausia duktė Tara visa tai išrašo savo atsiminimų knygoje. Galvoju, kad ši kūryba jai pasitarnavo kaip terapija. Kaip apsisprendimo patvirtinimas, iš visų pusių apžiūrint tas skaudžias istorijas, kuriose ji atsidūrė per artimiausius žmones – tėtį, brolį, besiblaškančią jausmuose mamą. Kartais ji besiblaškanti, bet iš esmės paklūstanti, pritarianti Tėvui. Nes jis nuo Dievo. Savo Likimu ne kartą įrodęs Dievo pasirinkimą. Ach, visa tai labai skaudu skaityti, tiesiog sunku mąstyti apie tai, kaip sunku tai buvo išgyventi.
Sergantys ir tai toleruojantys
Vienas esminių motyvų atsiminimuose – suvokimas, kad Tėvas serga bipoliniu sutrikimu. Tai yra, neribotas kitų terorizavimas paeiliui su trumpais švelnumo intarpais tiesiog yra ignoruojama psichinė liga, perduodama vyriškajai šeimos linijai (taip reiktų spręsti pagal vieno iš brolių agresyvų elgesį). Šeimoje tai toleruojama, apgaubiama „kitokiu pasirinkimu“, „Dievo valia“ ir dar daug keistų dalykų, o kitus kaltinant pasitelikiamas „velnio apsėdimas“. Sergantysis pirmas visus kaltina ir tai atlieka labai profesionaliai.
Suvokti tokias subtilybes neužtenka, vienas dalykas išmokti teorijas, netgi – reflektuoti pagal jas, parengiant gerus mokslinius tyrimus. O visai kas kita – kažką pakeisti realiame gyvenime. Nes čia stipriai įsitaisę Dievo žmonės turi galią kitus šmeižti, žeminti, atskirti nuo šeimos.
Teorija ir praktika
Kiek keistoka romane yra Taros karjeros linija, – nesimokiusi mokykloje, ji pasistengia ir pati per metus išmoksta tiek, kad iš antro karto išlaiko vidurinio mokslo testą. Palankaus Likimo pastūmėta ji ne tik įstoja į vietos valstijos mormonų bendruomenės universitetą, bet ir gauna siuntimą į geriausius Oksfordo, Sorbonos universitetus. Kažkodėl tai man atrodo neįtikinama, – kaip visa tai gali vykti. O jeigu gali – tai reiškia, kad valstybinis švietimas iš tiesų yra niekinis. Perpratusi teorines sampratas ir jas siedama su savo įsitikinimais, patirtimi, Tara nustebina profesorius, yra giriama ir vertinama. Belieka pridurti, kad tai Dievo valioje. Ir ratas savotiškai užsidaro.
Mano tikėjimo ši knyga nepaneigė, bet suteikė daug progų iš naujo pamąstyti apie Dievo valios reiškimąsi. Galvoju, kad žmogus Dievo vardu negali kitų skriausti, – tai yra skiriamasis bruožas tarp kalbančių Dievo vardu ir velnio apsėstųjų. Ir vistik šioje knygoje realybė tokia, kad skriaudžiantys kitus, to nesuvokia (gal?) dėl ligos. O paklūstantys tironijai renkasi šį kelią, nors iš kitų artimųjų mato, kad yra galimybė elgtis kitaip. Bet už kito kelio pasirinkimą tenka kovoti.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 