Kazuo Ishiguro distopinis romanas “Neleisk man išeiti“. Pasakojimas, turintis (kol kas?) realybėje neegzistuojančių visuomeninės struktūros elementų. Fantastika, tik ne technologijos čia svarbu, ir ne mokslas. Jis tik tarp kitko. Esmė čia – žmogaus jausmai, Siela, kurią turi visi gyvieji. Fantastinė visuomeninė sankloda – tai klonuotų individų mokykla, rengianti juos organų donorystei.
Pati tema nemaloni, net gąsdinanti. Manau, kad toks ir autoriaus siekis, – parodyti galimą nemalonią realybę. Deja, su autoriaus pozicija tenka sutikti – visuomenė nori būti sveika, reikalauja turėti vaistų (ir kitų priemonių, neįvardinant jų), kad galėtų patogiai jaustis. Ir visai nenori sukti galvos apie tai, kaip tie organai, vaistai (ir kiti dalykai) atsiranda. Visagalis mokslas ir technologijos. Viskas kažkaip paslaptingai užauginama mėgintuvėliuose. O gal ne? Gal valdantys technologijas nusprendžia, kad lengviau pagal modelius pridaryti klonų, juos auginti ir auklėti pasiaukojančiam tikslui – būti donorais. Aukoti save. Pasiryžti kitų slaugymui ir savęs atidavimui… Juk idėjos ne kartą girdėtos, kodėl gi jų neišplėtojus…
Romane svarbiausi – jausmai
Bet pati knyga ne visai apie tai, esmė – jausmai, žmogaus Siela, kuri išreiškia save per atjautą kitiems, bendravimą, kitų supratimą ir… paprastomis priemonėmis išreikštą paguodą tuomet, kai jos tikrai reikia.
Pirmoji dalis vyksta lyg ir internatinėje mokykloje (pagal mano kultūrinį suvokimą). Trumpais, lakoniškais sakiniais pasakojami vaikystės prisiminimai, augant tarp būrio savo bendraamžių. Siekiama bent valandėlę pabūti vienai, pailsinti akis nuo visur esančių žvilgsnių ir ausų… Nustatytų taisyklių laikymasis, šiek tiek laisvės, išsukant iš nustatyto kelio vorele. Bet iš esmės – paklusimas – tvarkai, rutinai, taisyklėms. Ir ignoravimas arba šaipymasis iš netelpančių į rėmus. Čia labai keista patyčių priežastis – nes nesi kūrybiškas… Esi kitoks, todėl būsi ignoruojamas, apkalbamas, pašaipų ir atvirų patyčių objektas. Ir čia atsiranda kažkas, šiuo atveju, mergaitė, kuri nepaklūsta bendrai patyčių srovei, o pasako kitaip. Skriaudžiamą supranta, gal net užjaučia… Taip gimsta emocinis ryšys. Keistam jo vystymuisi šiame romane skirtas pagrindinis dėmesys.
Elgesys ir jausmai
Ryšys tarp pagrindinių veikėjų visai netradicinis. Tai trikampis, kuriame sukasi vienas kitą atjaučiantys Keitė ir Tomis bei mergaičių grupės lyderė Rūta. Dėl jai težinomų priežasčių, pastaroji jaučia pareigą įsiterpti tarp minėtų herojų ir siekti abiejų paklusimo (palankumo).
Tik trečioje dalyje, suaugusiųjų pasaulyje tekant gyvenimui pagal vaikystėje nustatytas taisykles, likimas vėl visus suveda bendrystei. Keitė – puiki slaugytoja, todėl jai ilgai netenka paragauti donorystės. Ji slaugo kitus donorus. Taip prasideda visų karjeta. Ir tik gebantys tapti gerais slaugytojais, gali šioje stadijoje išbūti ilgiau, gal 12 metų. Per tą laiką jau užgeso kitų trikampio dalyvių (Rūtos ir Tomio) gyvenimai, nes atidavę tiek organų, kiek jų pačių gyvybė gali likti naudinga, jie… išeina.
Vaikystėje užkoduotas likimas?
Per visą romaną man atrodė svarbi “auklėjimo, nuteikimo kažkam” tema. Augdami vaikai mokomi, kad jie bus slaugytojais ir paskui aukos kitiems savo organus. Jie tai priima, kaip duotybę. Kartas nuo karto kyla gandų, kad kažkam pavyko išvengti šios lemties… tačiau niekas nežino, kaip jiems tai pavyko. Vienintelė idėja, kaip to siekti – paprašyti, gauti privilegiją… iš mokyklos vadovų. Taip keistai ši idėja pateikiama, juk praktiškai po mokyklos tie vaikai paleidžiami… jie kartu apgyvendinami atokioje sodyboje. Bet niekas jų nelaiko užtvėręs, ar juo labiau – kažkaip nevaržo. Bet jie patys po kurio laiko apsisprendžia… eiti mokytis slaugytoju. Paprašo sodybos prižiūrėtojo funkcijas atliekančio asmens (kurio paskirties niekas niekam neaiškino), tas duoda užpildyti kažkokias formas… ir procesas pajuda.
Romane palaikoma idėja ieškoti “privilegijos” pas buvusius mokyklos valdytojus. Nežiūrint į tai, kad mokykla jau uždaryta, jau būdami suaugę Tomis ir Keitė susiranda Madam. Ir čia pamatom kitą viso proceso pusę. Be jos vaikų prisiminimai taip ir liktų skaudūs, nejautrių mokytojų priespaudą menantys. Bet pokalbis atskleidžia, kad mokykla buvo rizikingas humanistinis projektas, kuriuo mokytojos siekė visuomenei parodyti ir įrodyti, kad ir TIE vaikai turi sielą. Kad negalima juose matyti tik organus, kurių tai visuomenei reikia. Kad klonuoti žmonės, įgiję humanistinį išsilavinimą, gali būti geri slaugytojai ir pagelbėti kitiems. Kad jie yra nusipelnę rūpesčio.
Romanas aptarimui
Romano siužetas verčia susimąstyti. Iškyla daug aštrių detalių apie mūsų sąmonę ir nesąmoningą pasipriešinimą tam, kas nepatogu sąžinei. Asmenybės vystymo prasme šį romaną priskirčiau biblioterapiniams, bet kartu manau, kad jis geriau tiktų ne pasyviuoju skaitymu, o aptarimui.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 