Niekada nevėlu mokytis pesimistinį įvykių aiškinimo būdą paversti optimistiniu

Claidine Badey –Rodriguez psichologinę knygą „Nusprendžiau senti laimingai: kaip sutelkti savo gyvybinę energiją“ išsirinkau tikslingai, iš mūsų su Rasa Derenčiene rekomenduojamo biblioterapinių knygų sąrašo. Nes psichologinių knygų iš šio sąrašo nesu daug perskaičiusi. Pasirinkti minėtą knygą skaitymui, tiesą sakant, nebuvo paprasta. Deja, bet savyje nešiojuosi nuostatą, neleidžiančią sau pripažinti susidomėjimą senėjimo problemomis. Ko gero, tai buvo pripažinimas, o tai reiškia – terapijos pradžia.

Lėto skaitymo knyga

Perskaičiau knygą su dideliu susidomėjimu. Tai nėra knyga, kurią įveikiau per naktį, net keletą savaičių prireikė. Tai nereiškia, kad knyga nesudomino. Tai reiškia, kad reikėjo daryti pertraukas, apmąstyti, iš naujo susikaupti. O toks skaitymas turi daugiau giluminio suvokimo bruožų, nei „rijimas per naktį“.

Perskaičius ją, manau, kad tai tikrai gera, artima mokslinei literatūrai knyga, kurioje išdėstyta daug išminties, nuoširdžių pastebėjimų, man tinkamų patarimų – ir jie ne tik apie senatvę. Tai knyga, kurią reiktų skaityti dar nemąstantiems apie savo senatvę, bet jau priimantiems realybę apie neamžinai truksiančią jaunystę. Kadangi pastaroji neamžina, tai jau pasiekus vidutinį amžių, reikia susimąstyti – o kokios senatvės norėčiau? Kuriuos savo bruožus reiktų vystyti, kad artėjanti senatvė ne gąsdintų, o suteiktų ramybės, susitaikymo. Tikriausiai šią knygą turėjau perskaityti daug anksčiau…

Keliami klausimai ir ieškoma atsakymų

Man knygoje perteikti patarimai gerai suprantami, išjausti ir patirti – pavyzdžiui pradėti nuo požiūrio į senatvę pakeitimo. Savo požiūrio. Kaip matai, jauti, suvoki senatvę? Ką ji tau reiškia – ar norėtum, kad pats būtum tokio suvokimo objektu? Ar sutinki ir pritari bendram „jaunystės kultui“ ir stengiesi bet kuria kaina išsaugoti jaunystei būdingą išvaizdą, veiklos bruožus, elgseną? O gal mokaisi būti ramybėje, rasti harmoniją aplinkoje, džiaugtis šia diena? – kokių įgūdžių prireiks senatvėje, kad galėtum pamiršti fiziologinius skausmus? – šie ir dar daug kitų rimtų klausimų keliama ir juos atsakoma. Man tai buvo svarbu.

Išskirtinai patraukli man buvo informacija apie tai, kad optimizmo išmokstama. Percituodama R. Wisemaną, knygos autorė rašo „laimės kūdikiai“ – tai tiesiog asmenys, kurie sugeba ypač gerai pastebėti palankias situacijas ir jomis pasinaudoti, nes jie mato palankiąją įvykių pusę, pasitiki savo intuicija ir yra atviri kitiems“ (p. 223). Ir tai ne tik apie senatvę, tai svarbu ir senatvėje 🙂

Rekomenduoju šią knygą nesibaidantiems negrožinės literatūros, mokantiems įsigilinti į mokslinio stiliaus tekstą (knyga turbūt priskirtina prie mokslo populiarinimo literatūros, joje nėra gausu, bet pasitaiko ir specifinės mokslinės terminijos ir specifinio mokslinio stiliaus).

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą