Lauros Sintijos Černiauskaitės esė knyga „Džiaugsmynas“ man tapo 2022 metų pabaigos atradimu Sielai. Išties, tam kad pamatyti grožį, reikia pastangų, todėl panašių „džiugesio akimirkoms“ skirtų tekstų nėra daug. Tikiu, kad daugelis pasiilgstam nuoširdaus pamąstymo apie gyvenimo trapumą, čia slypinčias pamokas, kai autorius giliai nesikrapšto po skausmą bet kažką atranda. Labai smagu tokį tekstą aptikti.
Skaičiau daugumą L. S. Černiauskaitės knygų, jas prisimenu su skausmo grybšniu per širdį. Gal tai ir gerai – tekstai užkabino. Bet aš literatūroje noriu matyti Viltį, norėčiau ja pasiremti savo ieškojimuose. Todėl „Džiaugsmynas“ mane labai nudžiugino. Jame – kaip tik tai, pamąstymai apie kasdienybės įdūrimus Sielai ir iš to kylantį džiugesį būti.
Tikrai biblioterapinė knygą, pirmiausia, moterims. Bet tikrai tiktų ir jas norintiems geriau suprasti vyrams.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 