Pagrindinis romano siužetas skirtas išgyvenantiems gedulą. Juk su gedulu susidurti tenka visiems, jį išgyventi nelengva. Subtiliai aprašyti šį jausmą išgyvenančius autorei pavyko.
Sudzukis įkuria magišką traukos vietą Bell Gardia. Tai sodas ant kalno šlaito, kur nuolat siaučia nuožmūs vėjai. Sodo viduryje yra stebuklinga telefono būdelė. Telefonas neprijungtas prie laidų, jie tiesiog plazda vėjyje… ir stebuklingu būdu kalbantįjį telefonu sujungia su Anapilin iškeliavusiuoju. Čia vėl užsimezga ryšiai su pasauliu, kuriasi naujai sutiktų žmonių bendrystė, gyvenimas įgauna spalvų… Iš siužeto atšakų romane perteikiama daug kitų subtilių temų – vienatvė, paauglystės priešiškumo baimė, šeimos svarba ir kt.
Laura Imai Messina romane „Tai, ką patikime vėjui“ pagrindinis siužetas skirtas išgyvenantiems gedulą. Tokiai jautriai temai skirta knyga jau priskirtina biblioterapinai literatūrai. Juk su gedulu susidurti tenka visiems, jį išgyventi nelengva. Subtiliai aprašyti šį jausmą išgyvenančius – nelengva užduotis, šiame romane autorei tai pavyko.
Tiesa, galbūt ne visai pavyko vertėjui, nes japonų kalbos subtilybes įveikti – tikras iššūkis. Bet juk svarbiausia – jautrus prisilietimas prie temos. Japoniškai subtilus kalbėjimas apie skausmą, netekus artimojo, išties paliečia Sielą. Man patiko L. I. Messinos sumanymas – romane įmažinti sprogusios branduolinės jėgainės aukas. Bet knygoje rašoma ne apie aukas, ne apie baisiuosius įvykius, bet.. apie gyvenimą po nelaimės. Išlikusiųjų gyvenimą, kylant iš gedulo.
Centrinė romano ašis – stichijos nusiaubtoje vietovėje gyvenantis Sudzukis įkuria magišką traukos vietą Bell Gardia. Tai sodas ant kalno šlaito, kur nuolat siaučia nuožmūs vėjai. Sodo viduryje yra stebuklinga telefono būdelė. Telefonas neprijungtas prie laidų, jie tiesiog plazda vėjyje… ir stebuklingu būdu kalbantįjį telefonu sujungia su Anapilin iškeliavusiuoju. Ir plaukia čia žmonės iš visos šalies pasikalbėti su jiems brangiais žmonėmis, išsakyti savo meilę, o gal – priekaištus… Išsikalbėję jie nurimsta. Po kiek laiko ir vėl nori čia atvažiuoti…
Čia vėl užsimezga ryšiai su pasauliu, kuriasi naujai sutiktų žmonių bendrystė, gyvenimas įgauna spalvų… Iš siužeto atšakų romane daug kitų subtiliai paliečiamų temų – vienatvė, paauglystės priešiškumo baimė, šeimos svarba.
Mane labai palietė dvi siužetinės linijos:
Apie tėvą, kuris atvažiuoja ir vis priekaištauja savo paaugliui sūnui, kad šis taip neapdairiai, neklausydamas jo patarimų išsiruošė su draugais paplaukioti valtimi. Vienas kitą ragindami nebijoti, abu valtyje buvusieji draugai nuskendo. O juos iš tolo filmavęs trečiasis draugas – nusižudė. Visi jie buvo iš labai skirtingų šeimų, kur buvo auklėjami priešingais metodais – vienoje sūnui viską leisdavo, kitoje – viską drausdavo, o trečias jų draugas tiesiog neištvėrė spaudimo. Jis matė draugus rizikuojant ir jų nesustabdė. Istoriją pasakojantis vyras netvėrė savo kailyje – na, kokie kvailiai, kaip galima taip kvailai rizikuoti…
Man tai susisieja su kita romano siužetine linija – kai Jui bijojo apsispręsti ir ištekėti už Takešio. Nes jiems kartu teks auginti Tekešio dukterį, kuri neužilgo taps paauglė. Jui baisėjosi mintimi, kad ta maloni dabar jos globojama mergaitė virs atžagaria priešingiautoja. Taip visada būna, taip turi būti paauglystėje, bet kaip tai sunku išgyventi tėvams…
Tikrai biblioterapinė knyga
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 