Apie turinčius kitokį suvokimą žmones. Ar tai liga, ar mąstymo sutrikimas, nenoras prisitaikyti prie visuomenės normų?
Skaitydami tekstą pirmuoju asmeniu, turim kažkaip priimti reiškiamas mintis, nors tai ir nelengva. Bet toks kitokio mąstymo “išjautimas“ skatina kelti klausimus, galbūt specialistai gali rasti ir atsakymus į juos.
Knyga gali būti biblioterapine ne Viltimi, bet gilesniu suvokimu apie kitų „netilpimą į normalumo rėmus“.
Sayaka Murata romaną „Kombinio moteris“ priskirčiau temai „Pažinti kitokį“. Įsijautimas ir pažinimas padeda geriau suprasti aplinką, joje esančius asmenis, net jeigu jie labai skiriasi nuo mūsų įsivaizduojamo gyvenimo scenarijaus. Pagrindinės romano herojė Keiko Furukura kitaip suvokia pasaulį. Tikriausiai, ji turi autizmo požymių, nors tekste niekur neįvardinama konkreti liga. O gal tai ir nėra liga? – tai tiesiog turintys kitokį suvokimą žmonės, netelpantys į kažkieno (gal daugumos mūsų) susikurtus „normalumo“ rėmus. Skaitydami tekstą pirmuoju asmeniu, turim kažkaip priimti reiškiamas mintis, nors tai ir nelengva.
Pasakojimas apie vidutinio amžiaus (trisdešimt šešerių metų) japonę, jau 18 metų dirbančią visą parą atviroje užkandžių parduotuvėje. Įprastai nuo šio laipteliu pradedama darbinė patirtis, čia ilgiau neužsibūnant ir ieškant geresnių darbo pasiūlymų. Bet Keiko parduotuvėje jaučiasi gerai. Čia jai viskas aišku, ji žino procesus, žino reikalavimus, kuriuos turi atitikti, moka viską atlikti nepriekaištingai … ir tuo didžiuojasi bei patiria įgyvendinanti gyvenimo prasmę. Būti nuolatinėje pirkėjų ir prekių apsikeitimo tėkmėje, laiku sutvarkyti lentynas, jausti kokiam parduotuvės kampe šiuo metu esi reikalingas ir kaip teisingai (pagal kitų lūkesčius) reaguoti – tai toks gėris… Sakytum, – juk viskas gerai. Kur gi čia problemos?
O problemos kitų lūkesčiuose. Nes jų Keiko neatitinka. Kiti vis klausia – kodėl tu tebedirbi prastai apmokamą valandinį darbą? Tu gyveni viena, vis dar neturi jokio draugo? – tu kažkokia nenormali… Ir tas neatitikimas standartams labai slegia. Dėl to atsiranda tik dar daugiau nesusipratimų… Ypač skaudžiai duria apsisprendimas … užmegzti santykius. Su kitu, taip pat nepritampančiu vaikinu. Kuris perpranta Keiko problemą, ir, deja, jos nepadeda spręsti. Įžeidinėdamas ir žemindamas užkrauna save. Kaip būtiną priežastį geriau pasijusti prieš kitus.
Viskas taip painu ir kartu aiškiai bjauru, kad tiesiog duria širdį. Nuo nesusipratimų, jų gausos, kitų noro „atvesti į protą“ ir negalėjimo suvokti, o ką gi daryti šioje situacijoje? Tai knyga, kuri padeda susimąstyti apie šalia esantį kitokį – daugumai sunkiai suvokiamą mąstymą ir juo grindžiamus sprendimus, manipuliavimą kitais ir paklusimą manipuliatoriui.
Romano siužete man trūko kažkokio išrišimo, – tai kaip gi gali būti kitaip? Galbūt tą atsakymą ir pateikia Keiko apsisprendimas grįžti į parduotuvę, į tuos siaurus gyvenimo rėmus, kuriuose ji žino, kaip elgtis. Belieka tikėti, kad sugrįžimas į įprastas vėžes gali paskatinti ir aplinkinius geriau suprasti „tuos keistuolius“. Nors kaip turėtų elgtis visuomenė, kad mums visiems būtų geriau – man taip ir lieka nesuprantama.
Knyga gali būti biblioterapine ne Viltimi, bet gilesniu suvokimu apie kitų „netilpimą į normalumo rėmus“. Galbūt gilesnis suvokimas gali paskatinti ir atsakymų į romane užduodamus klausimus paieškas?
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 