Mamos ir sūnaus tragedija

Lionel Shriver romanas “Pasikalbėkime apie Keviną” man buvo viena iš skaudžiausių perskaitytų knygų. Romaną skaitydama negalėjau atsitraukti, nors keletą kartų pagalvojau – ir kam gi man tokias baisias mintis krauti į save? Ir vėl skaičiau – nors gėlė Sielą…

Apie romaną jau buvau girdėjusi, jį kažkas siūlė skaityti LNB skaitytojų klube, bet taip ir neišsirinkome. Tai istorija apie nevaldomą berniuką, apie jo poelgių skausmą aplinkiniams – ypač mamai (nes pasakojimo forma – mamos laiškai savo buvusiam vyrui). Mama rašo apie savo potyrius, žinoma, romane ir gyvenime būna ir kita medalio pusė (pats Kevinas), mes jos nematom. Čia vaikas matomas tik mamos akimis, iš jos išjaučiamo siaubo pusės. Romane beveik nėra įterpiama pasakojimų apie tai, kaip jaučiasi pats Kevinas, jo tėtė ir sesuo. Jie tiesiog turi išbūti tą artėjimą prie šeimos tragedijos, kurios nesitikėjo, nors ir galėjo įtarti.

Neapykanta, pagieža, kitų menkinimas – Kevino kasdienybė. Jis nekenčia, nenori, bjaurisi. Viskuo? – tarsi taip atrodė mamai, bet tai neigė tėtė. Jis norėjo mylėti savo ilgai lauktą sūnų ir stengėsi jo poelgiuose įžvelgti kažką pozityvaus. Galų gale – jie ėmė pyktis tarpusavyje, – nes kiek gi galima toleruoti nesantaiką šeimoje ir skirtingai matyti, kas dėl to kaltas – augantis vaikas, ar brandaus amžiaus jo mama.

Tarsi atgaiva istorijoje – šeimoje gimusi sesutė. Mylinti, paklusni, geranoriška pasauliui. Priešingybė broliui, atrodė, dabar jau istorija įgaus daugiau šviesos… Deja. Meilė broliui neištirpdė jo neapykantos ir priešiškumo pasauliui. Netgi papildė daugiau noro atkeršyti, sužlugdyti… visus.

Tokia istorija negali baigtis gerai. Bet baigiasi… blogiau, nei galėjau įsivaizduoti. Nors pati romano pabaiga jau apie bundančią Kevino savimonę, bet kelias link jos… tikrai nežmoniškai sunkus.

Mano akimis, autorė tarsi sako – žiūrėkit, kaip veikia išaugintos vaikų teisės ir paneigtos pareigos. Štai kokia troškimo tapti įžymybe kaina – sužibėti masinėmis žudynėmis. Kaip tik tuo metu Amerikoje nusirito jų banga. Bet juk ta banga gal ir tebesirita, tik apie tai mažiau kalbam? Kodėl tokia iškreipta vaikų psichika, ir kaip reikia suaugusiems valdyti panašias situacijas? – lieka atviri klausimai. Galbūt diskusija apie tai – geras sprendimas, galbūt ateis ir atsakymas …

Romano pradžioje autorės dedikacija Terei –„Tokio blogiausio atvejo abi išvengėme“. Baigus skaityti knygą pagalvojau, kad šis romanas daugeliui tėvų leistų atsidūsėti, – kad jų šeimos istorija toli gražu tiek nesiekia… Iš čia ir galimas biblioterapinis romano aspektas – auginantiems sunkius vaikus, kai skaitydamas knygą jauti palengvėjimą, kad ne vienas susidūrei su panašia situacija, na, ir kad tavo situacija, ko gero, sprendėsi paprasčiau…

Perskaičiau knygos recenziją ir sužinojau, kad knyga yra apie autorės poziciją vaikų gimdymo atžvilgiu. Tai yra – apie pasiryžimo motinystei išbandymus. Juk niekada nežinai, ką prikviesi į pasaulį. Tai galbūt paaiškina romano siužetą, bet nepalengvina pasakojimo sukeltų emocijų. Recenzijoje sužinojau, kad leidėjai ir kritikai dėl knygos turėjo nemažai abejonių, bet pagaliau pavykus ją publikuoti, knyga gana greit paplito visuomenėje, ja ėmė dalintis auginančios vaikus mamos…

Daiva Janavičienė