Nuoširdus pasakojimas apie gyvenimą

Tove Ditlevsen romanas „Kopenhagos trilogija“ aprašo asmenines rašytoja tapusios moters patirtis. Apie vaikystės, jaunystės, suaugusios moters jausmus, suvokiamą pasaulį, išgyventas problemas, – tiesiog kasdienybę. Labai įtraukus pasakojimas.

Tovė augo sudėtingu laikotarpiu, po Pirmojo pasaulinio karo, Kopenhagos darbininkų šeimoje. Sunki, blanki aplinka, daug vartojančių alkoholį, prievarta santykiuose – beveik norma. Vilčių ir svajonių nedaug, tam reikia gerokai fantazijos. Būti kitokiam, norėti daugiau, nors ir nelabai aišku kas tas – daugiau, – tokios idėjos kyla nedaugeliui. Tuvė – kitokia. Nelabai pritampanti, mėgstanti dėlioti sakinius, rašyti eilėraščius. Keistas vaikas, juo labiau – mergaitė. Tuo laikotarpiu – tai visai neįprasta. Moters gyvenimui toje aplinkoje buvo lemta norėti sėkmingai ištekėti, auginti vaikus, tarnauti šeimai.

Finansinis skurdas ar sėkmė?

Tėtės bedarbystė – nelaimė visai šeimai. Nes visi tampa atstumtaisiais. Gali gauti pašalpą, ar kažkokius talonus maistui, bet tai labai negarbinga. Neturintys iš ko pragyventi tai visaip slepia, iš čia – skausminga Tuvės patirtis, kai mama ją siunčia atlikti negarbingas pareigas – paryčiais atstovėti eilę ir gauti pigių bandelių. Arba grąžinti skolintą daiktą, žinant, kad neturi reikiamos užstatui nustatytos sumos. Autorė aprašo tokių asmeninių detalių, kurios virpina širdį, bent jau man. Skaitydama Tuvės vaikystės aprašymą, vis pagalvodavau apie neseniai skaitytą Kevino istoriją. Kokios jos skirtingos, ar per 100 metų taip pasikeitė žmonių elgesys šeimoje? Tiesiog šeimos sankloda? – sudėtinga ieškoti atsakymo.

Kevino istorijoje nėra finansinio nepritekliaus, čia vaikas tarsi tyčiodamasis sako, kad jis norėtų gyventi iš pašalpų. Jis pats nieko nenori, visų nekenčia. Tuvė auga bute, kur jos lovai tenka širma atskirta erdvė. Bet jos tėvams teko daug sunkesnė dalia, mergaitė jaučia iš tėvų sklindantį nesupratimą „kaip tokiomis geromis sąlygomis gyvenantis vaikas gali kažkuo skųstis“. Skųstis – tai tiesiog jaustis nesaugiai prieš miegą, kai jautrią sielą užvaldo baimė… Apibūdindama motiną ji rašo „mama mušdavo dažnai ir nepelnytai“. Tuvė rašė norėdama išlieti tą kažką savyje, kas netilpo. Kevinas manė, kad visi aplinkui kalti dėl… kažko, ko jis nekenčia. Kad jis kažko norėtų, siektų – didžiausias abiejų kartu prabangiame name gyvenančių tėvų troškimas. Ach…

Kūrybinės svajonės ir realybė

Tuvės vaikystės istorijų pasakojimai kelia empatiją jautriai romano veikėjai mergaitei. Ji turi svajonių, naiviai stebi pasaulį, jai nesmagu pajausti kitų pašaipas, nutylėjimus situacijose, kurių ji nesuvokia – kaip gimsta, ar kaip negimsta vaikai, kaip susirandamas tinkamas sužadėtinis ir t.t. Paslapčia ji kuria eilėraščius, jose – išgalvotos, bet jai labai svarbios, jausmingos situacijos – apie svajingas meilės akimirkas, kūdikio netektį. Paskui jos klaus – iš kur tos mintys, ar tu netekai kūdikio? Ne, ji tiesiog buvo pilna skausmo, kuris išsiliejo tokiais žodžiais…

Tos santykių tragedijos, kai kitas (brolis) randa ir išsišaipo iš Tuvės slepiamo dienoraščio. Na, pradeda nuo pašaipų, bet paskui … pravirksta. Pats pajaučia tą emocinį atsaką savo skaudamoj sieloj. Lyg ir tarpusavio supratimo užgimimas, kuriam atsiskleisti nebuvo lemta. Bet atsirado tarpusavio pagarba, – kitokiai sesei, kuri moka kurti eilėraščius.

Kiti pastūmėja atsiskleidimui, – pataria paskelbti savo kūrybą. Palengva ši svajonė ima realizuotis. Sunkiai, nes Tuvė nėra tinkamoj aplinkoj, jai uždarytas redaktorių ir leidėjų ratas. Bet ir ten vartai atsidaro .. palengva, per keistas vedybas, dar keistesnius santykius. Jaunystė… pilna išbandymų, sūkurių, kūrybos, alkoholio. Atrodo, kad geria visi, – tai taip įprasta, kaip gyventi kasdienybėje. Pasikeitė bendruomenės ratas – ji jau išėjo iš tarnaujančių kitiems aplinkos, tapo pripažinta kūrėja, bet alkoholį naudojančių kiekiai tik augo.

Santykiai, priklausomybė, kūryba

Kūrybos žmonių terpė taip pat pilna alkoholio, kaip tai buvo vaikystėje, darbininkų kvartale. Tik tarp kūrėjų santykiai rafinuoti, painūs, tiesa, paįvairinti giliais pokalbiais. Meilė, šeima – čia kitaip suvokiama, nes nėra taip kritiškai svarbu tiesiog išgyventi. Įsipareigojai tampa laikini, juose daugiau laisvės kūrybai, bet mažiau intencijos pasiremti vienas kitu. Atsiranda įtampa dėl nepakankamos aistros vyrui ir pareigų maitinamam kūdikiui. Kūryba lieka tarsi gyvenimo ramsčiu.

Bet meilė kartais įeina ir per keistai atsivėrusį langelį, ne tik per paradines duris. Deja, bet meilės jausmą galima projektuoti ne tiek į žmogų, kiek į jo rankose laikomą švirkštą su visas problemas nutolinusiu skysčiu. Taip skausmingai, meistriškai aprašyta priklausomybė, mano nuomone, gali tapti biblioterapine … atgrąsant nuo tokios veiksmų sekos.

Šią knygą rekomenduočiau tiesiog sunkumus patiriančioms moterims, – kad susitapatinusios su heroje, sumenkintų savo problemas. Čia galima „pasimokyti“ geresnio dukterų bei mamų suvokimo, empatijos jų  likimui. Paskutinio skyriaus giluminis skaitymas, manau, daugelį atbaidytų nuo narkotikais pasiekiamos euforijos…

Daiva Janavičienė