Skaitymas, knygos ir vaiduokliai

Louise Erdrich romanas „Nuosprendis“ perteikia susižavėjimą skaitymu, skaitytojais ir rašančiais knygas. Siužete nemažai dėmesio skiriama tapatybės paieškoms, indėnų vidiniam skausmui dėl savasties paieškų, noro atrasti ir išsaugoti vidines vertybes išlikimui.

Pagrindinė romano herojė Tukė turėjo sunką vaikystę, paauglystę. Sunki šiuo atveju – nuo narkotikų priklausoma mama, nepriežiūra ir nemeilė šeimoje ir t.t. Atrodo, jau ir negali būti sunkiau, ir kaip gi išgyventi ir netgi – suvokti bei palaikyti humanistines vertybes užaugus ir subrendus?

Romano siužetas teigia – gyvenimas globoja norinčius išgyventi. Nors kiekvienas gyvenimo tarpas turi savo išbandymus. Autorė nepagailėjo jų Tukei, – jaunystę jai teko praleisti … kalėjime. Su dideliais gyvensenos apribojimais, kančiomis ir … atradimais teko susidurti indėnų palikuonei. Pagaliau atėjo atpildas – gyvenimo Meilė, vyras Poluksas, pagelbėjęs Tukei ne tik formaliai išeiti iš kalėjimo ir įrodyti savo teisumą situacijoje, bet ir apglėbęs ją nuoširdžiais jausmais. Abu jie palaiko vienas kitą, tiki indėniška Dvasia, praktikuoja tradicijas…

Svarbiausia mintis romane – Tukės pomėgis skaityti. Jį atrado kalėjime. Daug tuščio laiko turint, kiekviena perskaityta knyga – tikras džiaugsmas. Šį pomėgį Tukei pasisekė įprasminti laisvėje – ji įsidarbino knygyne. Štai čia ir vyksta įdomūs susidūrimai su … keistais skaitytojais, pandemijos apribojimais, neramumais šalyje dėl policininko nužudyto juodaodžio. Tikri šį laikmetį atspindintys faktai meistriškai įpinti į romano siužetą.

Įdomi siužetinė linija apie Tukės vyro anūką (jo duktė – iš kitos šeimos). Mergina impulsyvi, priešgyniaujanti tėvams, gerokai suminkštėja, pagimdžius sūnų. Tegul ir nelengvai, bet mezgasi ryšiai šeimoje. Egzotiška detalė – nepažystamosios baltaodės knygyno pirkėjos istorija … besivystanti jau po mirties. Būdama gyva, ji ieškojo savo šaknų, norėjo pritapti prie indėnų. Po mirties – vaidenasi, o jos palikta knyga – stiprokai baudžia (ar daro įtaką) ją skaitantiems. Įdomi metafora, galima apie ją giliau pamąstyti.

Knyga baigiama ilgu skaitymo gerbėjams rekomenduojamu literatūros sąrašu. Gaila, kad ten pateiktų knygų pavadinimai pateikti lietuvių kalba, bet nėra nurodoma, kurie romanai išversti į lietuvių kalbą. Žinoma, tokią paiešką galima atlikti savarankiškai.

Keletas citatų:

Tukės apmąstymai apie knygyno klientus ir jiems pasiūlomas knygas:

„Geriausia, kai klientas grįžta ir pagiria tavo rekomenduotą knygą. Man šito niekada nebus per daug“ (p. 56)

„Gyvenu knygų versle pagal žmogiškąjį algoritmą: klausiu, ką klientai mėgsta skaityti ir tada pagal asociacijų tinklą perkratau pavadinimus. Tai menas, kuriam nesąmoningai ruošiausi izoliatoriuje, kai kūriau biblioteką savo galvoje“ (p.78).

Savo vidinės stiprybės atradimas, Tukei pirmąkart prižiūrint dukters kūdikį:

„Džarvis tarytum žiūrėjo kiaurai mane. Tiesiai į mano širdį ir, regis, nekvaršino sau galvos, kad ji pilna baimės, puikybės, kvailumo ir apgailestavimo. Visa tai jam nieko nereiškė. Jis matė, kad tai, kas liko iš mano širdies, buvo gera ir kupina meilės. Jis tikėjo, kad jo neišgąsdinsiu, nenumesiu. Sumirksėjau bandydama sulaikyti ašaras“ (p. 134).

Apie nuoskaudas ir sąžinės graužatį: „To, ką padarei kitiems, negali atsikratyti taip lengvai, kaip to, ką jie tau padarė“ (p. 399)

Knygą rekomenduočiau dirbantiems su literatūra ir žmonėmis, mėgstantiems kitiems pasiūlyti knygas skaitymui (čia yra įdomus rekomenduojamos literatūros skirstymas). Romanas gali būti naudingas, patyrusiems išbandymus vaikystėje, jaunystėje, – apmąstyti ir plačiau suvokti tolesnio gyvenimo perspektyvas. Romano siužetas ir detalės daugumai gali būti įdomios apie neseniai patirtas globalios pandemijos pamokas.