
Pasakojimas apie šeimą, vyniojant pasakojimo giją nuo senelių susitikimo istorijos
Anne Tyler romanas „Mėlynų siūlų ritė“ – apie šeimą, vyniojant siūlų ritę gilyn, iki senelių susitikimo, nes sunku tai įvardinti Meilės istorija. Bet juk gal panašiai tos gyvenimo gijos mezgėsi ir mūsų seneliams, – ne tiek iš Meilės, kiek iš ekonominių sumetimų, suvokimo, kad būti kartu labiau apsimoka. Na, o suvedė kartu paauglystės hormonai. Na, buvo iš to ir problemų… Bet šeima išliko, užaugo vaikai, gyvenimą jau sukūrė anūkai. Pagrindinė siužeto tema skirta vaikų kartai, Abės ir Redo šeimai.
Gražus toks įvaizdis – šeimos tradicija, kai visi suvažiuoja vasarai prie pajūrio. Ne tik klausosi iš kartų kartoms perduodamus nutikimus, pasakojimus, kuriuos jau kaip ir visi žino ir gali pratęsti nuo kažkurios vietos… Ir tuo pačiu metu – stebi netoliese apsigyvenusią kitą šeimą vasarnamyje. Ten yra savos tradicijos, kartų susidūrimai, matomi džiaugsmai ir problemos. O kur gi jų nebūna? Toks šeimos stebėjimo iš vidaus jausmas lydėjo visą romaną. Man buvo įdomu.
Įdomiausia man – Stiebo istorija. Našlaitis, auga šeimoje kartu su savais vaikais, žino, kad yra ne savas vaikas. Pasiryžęs aukotis senatvės negalių užkluptiems tėvams, vedęs gražuolę žmoną. Pastarasis personažas man pasirodė neatkleistas, tokia paslaptinga ir išliko. Maniau, kad ji kažkur praplyš. Taip neįvyko.
Atsakinga ir racionaliai mąstanti vyriausioji duktė, tačiau sunkiai prognozuojamas tikrasis sūnus Denis. Jis pats sprendžia, kur jam būti ir kada verta prisijungti prie šeimos. Ar jis taip įžeistas dėl šeimoje atsiradusio netikro brolio? Ar dėl to jis gali pykti visą gyvenimą? Ką mes įžvelgiame šioje istorijoje? – galimi klausimai diskusijai.
Mėlyna spalva, kiek suprantu – senelės noras išlaikyti kažką iš gimtųjų vietų (spalvą pavėsinėje), ir kai tas neįvyko, – vis tik iš vyro pusės buvo užginta, ji slapta pasipiktino ir išpylė verandoje dažus. Kurių žymė liko visam laikui. O gal tie siūlai – tai, kas išbiro iš spintos Deniui į delną, tarsi paslėpta informacija apie Slieko mamą. Nors, tiesą sakant, tos linijos aš nelabai iki galo supratau…
Knygą aptariant klube, svarbi diskusijų tema tapo meilė, tikriau – jos nebuvimas. Ar galima šeima be meilės? O kas yra ta tikroji meilė šeimoje? – ar tik ne tolerancija, tarpusavio suvokimas ir palaikymas? Tokius ir dar daug klausimų gali iškelti ši knyga skaitytojams, todėl ir inspiruoti biblioterapinius pokalbius ji gali ne vienam.
Daiva Janavičienė