Vaikščioti naudinga ir smagu, pasirodo, labai prasminga tai apmąstyti
Frederic Gros knyga „Filosofija pėsčiomis“ man labai patiko. Gal dėl to, kad visada mėgau vaikščioti arba tiesiog pasivaikščioti. Bet nesu pagalvojus, kad tam galima skirti filosofinius apmąstymus.
Pats pirmasis skyrius skelbia – vaikščiojimas – ne sportas. Ir man tokia mintis prie širdies. Nors tam yra net ir olimtinė sporto šaka, man vaikščiojimas skirtas malonumui judėti. Džiaugiuosi, knygoje atradusi savo minčių patvirtinimą.
Įdomu buvo pažinti su tikrų filosofijos klasikų (Nietzsche, Rousseau, Kantas ir kt.) pomėgį vaikščioti. Užbūrė knygos autoriaus gebėjimas perteikti skirtingus vaikščiojimo stilius (vienatvės, energijos, regeneracijos ir esaties atrdimo, melancholiškos klajonės ir kt.) ir per tai vis kitaip pažvelgti į pasaulį vaikščiotojo akimis.
Keletas citatų:
„Knygos nėra pamokos, kaip gyventi (šia apgailėtina nuostata vadovaujasi pamokslautojai); knygos mums sužadina norą gyventi kitaip: iš naujo atrasti savyje gyvenimo galimybę, jo pagrindą“ p. 108
„Vaikščiojimas leidžia vieną po kitos patirti visas galimybes, suteikia progą išgyventi visas būsenas skirtingais laipsniais, priklausomai nuo aplinkybių. Vaikščiojimas – tai praktinis įvadas į visų didžiųjų senovės filosofijos mokyklų išmintį“ p. 153
Knyga lengvai skaitosi, nors remiasi labai rimtais filosofijos klasikais. Rekomenduoju ją visiems, norintiems paprastai susipažinti su elementarių gyvenimo praktikų (vaikščiojimo) apmąstymu.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 