Paauglio akimis apie išgyvenimą

Kertész Imre romanas „Be likimo“ apdovanotas Nobelio premija. Tema bauginanti – išlikimas, patekus į koncentracijos stovyklą. Skaityti tikrai nelengva, bet tą labai … širdį stingdantį iš Budapešto kilusio vaikino patyrimą paauglystėje verta pažinti daugeliui. Manau, kad tai gali būti vienas iš vaistų, įveikiant nusivylimą, beprasmybę ar tiesiog motyvacijos stoką.

Pasakojimo pradžioje Diordžiui paaugliškai nuobodu namuose, jam sunku atrinkti – kas čia kaltas – mama ar tėvas, kad šeima iširo. Jam nuolat norisi valgyti ir labai nuobodu per kaimynų bei artimųjų susitikimą… nors jis skirtas tėvo išlydėjimui į priverstinių darbų stovyklą.

Paskui pagrindiniam romano herojui Diordžiui visai patinka, kad nereikia eiti į mokyklą, o dirbti plytų fabrike su draugais pajuokaujant, jam visai prie širdies. Net ir tuomet, kai važiuojant ryte į šį privalomą darbą, kareiviai sustabdė autobusą – vaikinas daugiau jautė nerimą dėl to, kaip čia bus kad nenueisim į darbą (juk privaloma) ir stebėjosi – ko gi čia tas netyčia uždarytas patalpoje senas žmogus visiems kalba apie tai, kad jis tik norėjo aplankyti savo motiną, ir va, autobusą pakeliui sustabdė, liepė išlikti žydams… Grupelė paauglių tuomet dar linksmai šmaikštavo palaikydami nuotaiką.

Romane daug visokių detalių perteikiama paauglio akimis – bauginanti aplinka dažniau atrodo tiesiog neįprasta, stebinanti. Kareiviai su šautuvais, ar su bizūnais – vaikinui atrodė keisti o… kai kurie net gražūs, tvarkingi, profesionaliai vykdantys pareigas. Pasakotojas išsako savo mintis taupiai, stebėdamasis, nemokėdamas nei skųstis, nei dejuoti. Tiesiog priimdamas viską, kaip yra – o tai skaitant suaugusiam ir žinant kontekstą – kraupu.

Sunku patikėti, kad tokie dalykai buvo, dar baisiau pagalvojus, kad taip ir dabar yra kažkur visai netoliese, kur vyksta karas ir baudžiama bei nekenčiama dėl to, kad tu kitos tautybės.

Romane aprašomas laikas – vieni metai. Per juos paauglys Diordis ne suaugo, jis virto seniu. Ne tik fiziškai, bet išgyventa patirtimi – ne tik apie gyvenimo neįmanomybę, bet ir apie tai, kad pasaulyje yra ir tam tikrų prošvaisčių, kurios padeda išgyventi.

Išgyvenimo knygos daugeliu atvejų yra biblioterapinės. Jos kalba apie tai, kokiose neįmanomose situacijose žmogus išlieka ir kiek daug atranda. O tai sustiprina ne vieną, jeigu kartais šmėsteli mintis apie tai, kad gyventi per sunku.

Daiva Janavičienė