Gyvenimo tėkmė nugali

Natalia Ginzburg romanas „Visi mūsų vakar“ apie karą iš kitos pusės. Tai yra – apie II pasaulinį karą Italijoje, atsidūrusioje vienoje pusėje su Vokietija. Todėl pasakojimas kažkiek neįprastas ir kartu – panašus į visas karo istorijas. Bet papasakotos istorijos visai kitaip, savu stiliumi, kuriame svarbu pats pasakojimas, įvykiai, o ne jų emocijos, išgyvenimai. Toks lengvas pasivaikščiojimas per šeimų dramas – pradedant tėvų „nusukimais į šoną, vaikų pajungimu tarnavimui sau, baigiant pasiryžimu pasakyti kareivių vadui „tai aš nušoviau tą vokietį, paleiskit nekaltus įkaitus ir nušaukit mane“. O gyvenimas teka toliau, veikėjai išsiskiria, pasimeta, žūva, likę – iš naujo įsimyli. Tarp didžiųjų įvykių – daug mažų pasiryžimų, atradimų, suvokimų. Ne tiek iš herojų minčių, kiek iš poelgių.

Keistas herojus Čencas Rena – tarsi pasakojimo ašis, nors nei vienai iš dviejų pagrindinių šeimų nepriklauso. Jo išmintis iškyla kaip tik tada, kai kažkam jos labiausiai reikia. Štai jam vienam išgali pasipasakoti Ana, pastojusi paauglė, nenorinti to savyje bręstančio vaisiaus. Tokiam beveik pašaliniam, netyčia atsiradusiam šalia. Ir visiškai netikėta atomazga – susiruošę pas pribuvėją ne visai kilniais tikslais… jie nusprendžia susituokti. Čensas Rena gerokai per senas paauglei, bet išnešioti vaiką ir saugiau būti prie patikimo vyro paprasčiau, nei pasiryžti tokiam rizikingam žingsniui. Ir gyvenimas teka tolyn. Ir visi apsipranta, nors Ana kartas nuo karto prisimena tą, kurio vaiką jie su vyru augina giliai provincijoje.

Karas visur karas, vieni bėga, kiti nori būti revoliucionieriais, treti slepiasi, o gyvenimas teka. Paslapčia, ar per viešas paslaptis. Elgiantis protingai ir apgalvotai, ar impulsyviai, pasiaukojančiai, kartais – kitus niekinant. Ir atomazgos kaip ir nėra, tik gyvenimo srovė.

Keletas citatų:

„Vaikai paleidžiami į pasulį ne tam, kad gyventų gerai, turėtų daug maisto ir nešaltų kojų, jie paleidžiami į pasaulį išgyenti, ką reikia išgyventi, gal net bombardavimą, nepriteklių ar badą“

„Ar tas, kuris negalvoja yra laisvas žmogus? Čencas Rena liepė neklausinėti kvailysčių. Laisvas yra tas, kuris sutinka išgyventi, ką turi išgyventi, Laisvas yra tas, kas savo mintis paverčia sveikata ir turtu, o ne tas, kurio mintys jam tampa spąstais ir pakliuvęs į juos būna pasmaugtas.“

„Niekas negimsta su drąsa kišenėje. Drąsą reikia įgyti pamažėle, tai ilga istorija, trunka ko ne visą gyvenimą“

Rekomenduoju mėgstantiems atrasti naujus stilius, vertinantiems dramatiškus pasakojimus paprastais žodžiais, kasdienybės išmintį. Knyga gali būti biblioterapine ieškantiem gyvenimo kelių, pristigusiems drąsos eiti į priekį, mokantiems pasimokyti iš viską nuplaunančios gyvenimo tėkmės suvokimo.

Daiva Janavičienė