Prisiliesti prie Kanto

Jūratės Sučylaitės istorinis romanas „Imanuelio kelias“ skirtas žymaus filosofo 300-osioms gimimo metinėms pažymėti. Nuostabus būdas pagerbti mokslininką, labai džiaugiuosi Klaipėdos viešosios bibliotekos iniciatyva, įprasminančia I. Kanto vardo bibliotekai suteikimą. Man, kaip skaitytojai ir bibliotekininkei labai džiugu, kad Jūratės Sučylaitės kūrybinio darbo dėka galiu paprastai žmogiškai prisiliesti prie iškilaus filosofo asmenybės.

Romano žanras suteikia autorei galios improvizuoti, ieškoti savų sąlyčio taškų, pasakoti jautrias istorijas, – ir nesigilinti į pačius sudėtingus filosofinius darbus. Skaitant tai privilegija. Nes kažin ar sugebėčiau įveikti Kanto filosofines sistemas, kuriomis jis rėmėsi atskleisdamas pasaulio suvokimą,

Sunki vaikystė, išskirtiniai gabumai, nuo gimimo – sveikatos problemos. Kurias Imanuelis įveikė savo valia ir užsispyrimu. Sveikatos palaikymui reikia valios, kaip ir mokslo tyrimuose. Stebėdamas aplinką, save ir viską apmąstydamas, apvilkdamas minčių sistema ir … išdėstydamas moksliniuose esė ar disertacijose filosofas nusipelnė pasaulinės šlovės.

Knygoje tiesiog jutau akademinį pasaulį, jo hierarchiją, jaunimo siekius ten patekti. Pasiekusiųjų šiokį tokį pripažinimą – dideles pastangas ir tarnavimą – ne tik idėjai, bet ir … dėl duonos kąsnio. Kantui kol atėjo pripažinimas ir finansinis atlygis… oi, daug vandens nutekėjo. Ne visi išlaiko tokius išbandymus.

Man įdomi romane aprašoma kasdienybė – kaip gyveno, dirbo mokslininkai Karaliaučiaus universitete prieš 3 amžius. Teko mokėti už mokslą, ieškoti rėmėjų, jiems patikti arba susidraugauti su tais, kurie suprato perspektyvų mąstytoją. Tikrai netrūko pavydinčių ar nepritariančių naujovėms, nenorinčių keistis. Kita vertus – suprantama, kiekvienam pripažinimą ir privilegijas įgyti nebuvo lengva, tai kam gi norėsis to atsisakyti? – tegul lieka taip, kaip yra.

Įdomi ir intriguojanti I. Kanto šeimos linija – santykiai su išskirtinai mylėta motina, sergančiu tėvu, anksti našlaičiais likusiais broliais ir seserimis, visus juos parėmusiu dėde. Keistai atrodo tie santykiai – tarsi visiškas Imanuelio atsiribojimas, – kiekvienas turi eiti savo keliu, daryti jam nulemtus darbus. O kaip tada su bendryste, parama sunkią valandą? Daug minčių sukėlė epizodai apie jam dėdės teiktą paramą ir jo negebėjimą bendrauti, net parašyti laiško jį gerbiančiam jaunyliui broliui… Tiesiog keičiasi etika? Gaila, kad pačios I. Kanto etikos taip ir neperpratau, nesu skaičiusi sudėtingų jo traktatų…

Suprantama, kad romane akcentuojamos I. Kanto sąsajos su lietuviškumu, jo meilė ir pagarba iš lietuvninkų kilusiai motinai, jaunystėje linksmam ir lankstumo gyvenime pamokas perdavusiam tėvui. Vis periodiškai iškylantis prisiminimas iš vaikystės apie mamą, kuri visą šeimą susodindavo pagiedoti ir kartu pagarbinti Dievą. Mama mokėjo rašyti – paliko įrašą apie Imanuelio gimimą, – juk tai buvo 1724 metais!

Man patiko moteriškas Jūratės Sučylaitės žvilgsnis į žymaus filosofo, globaliai žinomos asmenybės gyvenimo kelią. Psichologinės detalės, vidiniai monologai, netgi tam tikras asmenybės susidvejinimas iš vidinių prieštarų – jautrios, sušildančios „mokslininko kelią“ detalės. Labai gražus knygos dizainas – viršelis, suformuotos atsklandos tarp dalių, subtilus spalvinis fonas. Knygą malonu paimti į rankas – o juk tai vienas iš skaitymo malonumų.

Skaityti man buvo tikrai įdomu, bet suprantu, kad tokie romanai nėra visiems patinkantys. Rekomenduoti jį galėčiau mokslo, akademiniams žmonėms, mėgstantiems pažinti praeities istorines detales, apmąstyti klasikines mintis, – kad visi mes žmonės, kiekvienas savaip sprendžiam Likimo iššūkius.

Daiva Janavičienė