Biblinės istorijos

Thomo Manno keturių dalių romanas „Juozapas ir jo broliai“ parašytas, remiantis bibliniais šaltiniais (Pradžios knyga). Deja, Biblijos skaitymui dar nesubrendau, o štai romaną jau skaitau, – ir tuo džiaugiuosi.

Tiesa, „Jokūbo istorijas“ skaičiau seniai, prieš gerus 10 metų, ir štai sugrįžau – prie „Jaunojo Juozapo“. Pasidairius po internetą, radau svetainę (biblija.lt), kur trumpai perteikiamas Thomo Manno nemažos apimties romano turinys. Matyt, kad panašios apimties tekstą ir išplėtojo Thomas Mannas. Pridėdamas savo vaizduotę, žinias, gebėdamas puikiai valdyti žodį, mums paliko meno kūrinį.

Juozapas buvo mylimiausias tėvo vaikas, mylimos žmonos ilgai lauktas sūnus. Mums įprastoje šeimoje toks faktas beveik sako, kad dėl to jo nemylėjo / nekentė kiti šeimos vaikai. O biblinėje istorijoje dar sunkiau, nes kiti vaikai – tik vieno tėvo, bet kitų motinų, nors jos visos savotiškai Jokūbo mylėtos žmonos, juk visos jos susilaukė vaikų. Jokūbo istorijose labiausiai man išliko suvokimas apie skirtingai jaučiamą Meilę žmonoms, apie pasiaukojimą jausmuose, bendrai kuriamą gentį. Pirmojoje dalyje supratau, kaip reiškiasi meilė per auką; kaip vienoje šeimoje gyvena keletas žmonų.

Romanas „Jaunasis Juozapas“ pasakoja apie išlepintą vaiką, kuris naiviai mano, kad juo turi visi žavėtis, jam padėti, nusilenkti prieš jo įgimtą puikybę. Pavydas tarp Juozapo ir kitų tos šeimos vaikų labai stiprus. Nesigilinant į priežastis, kas kame kaltas / nekaltas, – romane panyrame į dažnos šeimos biblinę dramą. Kodėl kažkas labiausiai globojamas, lepinamas, jam viskas atiduodama, kai tuo tarpu kitiems tenka tik sunkiai dirbti. Ir išklausyti naiviojo Juozapo sapnų ir vizijų, kuriose pagrindinę vietą, žinoma, užima jis pats. Ta pagyrų, noro pasididžiuoti, būti kitų giriamam – emociškai skaudi, viena svarbiausių temų romane.

Kita tema – kerštas, kuriuo broliai atsako į Juozapo naivumą ir negebėjimą pamatyti realios situacijos. Siunčiamas tėvo, Juozapas eina ilgą kelią pas brolius. Tėvas siuntė su atsiprašymu, tikėdamas kad toks geranoriškumo gestas labiau suartins brolius. Tačiau… vidinė puikybė Juozapui neleido suvokti, kad savo pranašumu (ir ypač jį demonstruodamas) jis žeidžia kitus. Broliams užverda pyktis ir keršto troškimas. Būdami stipresni, jie ne tik sumuša Juozapą, bet ir įmeta jį į išdžiūvusį šulinį. Taip patys sau meluoja, kad jo atsikratė, bet neužmušė. Tie svarstymai apie tai, ką nori pasiekti ir kur tos galutinės galimos ribos – labai sukrečiantys.

O Juozapui numirti neskirta, po keleto parų, kenčiant skausmus ir tūnant tamsoje, iš šulinio Juozapą ištraukia prašaliečiai iš kitos genties. Likimo ironija – su vos gyvu Juozapu jie praeina šalia jo brolių ganyklų. Broliai derasi ir Juozapą parduoda į vergiją.

Istorija sunki, joje daug pamokų. Mano matymu, pagrindinė šio romano tema – brolių kerštas tėvo numylėtiniui ir jam likimo skirtos pamokos – apie nuolankumą, nesididžiavimą prieš kitus, apie proto ir fizinę jėgą ir jos panaudojimo ribas.

Knygoje daug metaforinių istorijų, kurios aktualios visais laikais. Man abi knygos lengvai skaitėsi, rekomenduoju mėgstantiems gilintis į ištakas.

Daiva Janavičienė