Humoristinis romanas apie keistą senjorą

Švedų rašytojo Jono Jonasson romanas „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ – tiesiog juokinga knyga. Apie keistą žmogų Alaną Karlsoną, nugyvenusį ilgą ir – galbūt – tikrai spalvingą gyvenimą. Tiesa, gali būti, kad tos gyvenimo spalvos yra tiesiog iš gerai veikiančios vaizduotės. Susitinkame ir išsiskiriame su šimtamečiu ties tuo pačiu momentu – jis nenori dalyvauti savo 100 – jame gimtadienyje senelių namuose ir … pabėga pro langą.

Romano autorius lyg ir parodo alternatyvas – kaip nuobodu ir nelengva Alanui gyventi pagal nustatytą kėlimosi – valgymo – vaistų gėrimo – šimtamečiams siaurai apibrėžtų pramogų – nakties miego tvarkaraštį. Jis gali su tuo susitaikyti, paklusti nesimpatiškai griežtos seselės reikalavimams ir … laukti mirties. Kuri pagal užsakymą kažkodėl nesirodo. Šią alternatyvą Jonassonas parodo romano pabaigoje. Nes visas kūrinys (stora, beveik 500 puslapių knyga) skirtas pasirinktajai siužeto alternatyvai – pasipriešinti nustatytiems rėmams ir … pasprukti iš jau surengtų šimto metų jubiliejui skirtų iškilmių pro langą. O toliau – kelionė su nuotykiais, pilno pinigų lagamino netyčinis nusavinimas, susidūrimai su gaujomis ir smulkiais sukčiais, kurie tampa draugais ir t.t. Pakeliui neįtikėtini nuotykiai XXI amžiaus pradžioje persipina su spalvingais prisiminimais (vizijomis) iš viso XX amžiaus. Ar jie išgalvoti, gal – susapnuoti, tiesą sakant, taip ir lieka neaišku. Nes autoriui tai nesvarbu. Autoriui tiesiog smagu stebinti skaitytojus apie „sprogmenų eksperto“ susitikimus su JAV ir Sovietų sąjungos, netgi Kinijos aukšto rango pareigūnais ir … tokiais naiviais būdais daryti įtaką pasauliniams įvykiams. Pavyzdžiui, atominės bombos sukūrimui, ar Vlodivostoko sudeginimui, ar tarnavimui Prancūzijos šnipų tarnyboje. Ir čia toli gražu ne viskas, tik keletas detalių, kuriomis galima tikėti – o galima tik šiaip pasijuokti. Tiesa, kartais tai mane jau nervino, gali būti kad taip lavinau savo humoro jausmą 🙂

Knyga vis dar skaitoma, nors ji išleista prieš daugiau nei 10 metų, kai kuriose bibliotekose prie jos eilės. Viršelyje rašo, kad romanas išgarsėjo iš lūpų į lūpas, gerokai vėliau sulaukė ir literatų dėmesio. Manau, kad tai viena iš knygų, kurias turėtų mėgti vyrai. Bet ir moterims pasijuokti gi smagu 🙂 Tiesą sakant man pačiai knygoje pritrūko intelektualumo arba – buvo per daug naivaus prasčiokiškumo, kuris turėtų juokinti. Bet knygos aptarimas klube buvo tikrai juokingas, – visos pakikenome, praskaidrinom nuotaiką – o juk tai biblioterapinis efektas.

Daiva Janavičienė