Septintoji nacionalinė konferencija „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti“ Birštone

2024 metų spalio 18 dieną Birštono kurhauze vyko tradicinė, jau septintoji nacionalinė konferencija „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti“. Konferencijoje dalyvavo 118 įvairių sričių specialistai iš visos šalies: bibliotekininkai, psichologai, logopedai, mokytojai, reabilitologai, slaugytojai ir kt. sričių atstovai jau taikantys arba ketinantys biblioterapiją taikyti veikloje. Konferencijoje nebuvo apibrėžta viena tema, todėl susirinkę dalyviai gavo žinių iš įvairių biblioterapijos teorijos ir praktikos aspektų.

Pasakų terapija, sutartinės ir knygų skaitymas

Pirmojoje konferencijos sesijoje pranešimus skaitė psichologė Giedrė Žalytė, etnomuzikologė Daiva Vyčinienė ir psichoterapeutas (laisvalaikiu dirbantis maisto kurjeriu) Timas Petraitis. Giedrės Žalytės pranešimas skirtas pasakų terapijos teorijai. Dauguma mūsų neįsivaizduojame vaikystės be pasakų. Augdami jų klausomės, turime mėgstamiausias, bet, ko gero, retai pagalvojame, kodėl būtent ta ar kita pasaka mums buvo ar tebėra arčiausiai širdies. Kiekviena pasaka perteikia ne tik tam tikrą istoriją, bet ir perduoda mūsų protėvių į ją sudėtas gydančias, guodžiančias, auginančias žinutes, tam tikras gyvenimo pamokas, kurias, panorėję, galime pamėginti suprasti, tarsi „iššifruoti“. Kodėl mes taip mėgstame „Eglę žalčių kralienę“ ir taip noriai vadiname savo dukras Eglėmis? Kokios žinutės slypi „Sigutėje“? Ką mūsų protėviai sudėjo į pasaką „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“? Nors galutinių atsakymų į šiuos klausimus, matyt, neįmanoma pateikti, pranešimo autorė pasiūlė savo įžvalgas, ką viena ar kita pasaka sako būtent mums. Pasakų siužetus siedama su klasikinėmis psichologijos teorijomis, Giedrė pabrėžė – pasakos turinys yra apie mūsų vidinius suvokimus, ne apie išorinius gyvenimo įvykius. Pavyzdžiui, našlaitės įvaizdis – tai nebūtinai apie tėvų netekusį vaiką, tai gali būti apie kiekvieno mūsų vidines netektis – kai iš saugios vaiko aplinkos tenka pereiti į savarankišką suaugusiojo pasaulį. Tuo metu neišvengiamai patiriam įvairias emocinio augimo traumas ir per tai augame, vystome asmenybę.      

Prof. habil. dr. Daivos Vyčinienės pranešimas skirtas sutartinių magijai. Sutartinės – lyg lietuviška meditacija. Paprasta melodija, pasikartojimai, gausūs garsažodžiai primena užkalbėjimus. Sutartines gieda grupė, jų mokymasis ir atlikimas reikalauja atidumo, susikaupimo, ypatingo susiklausymo. Visa tai padeda vystyti reikalingas asmens savybes, tobulinti bendravimo su kitais asmenimis įgūdžius per garsą ir žodį. Sutartinių esmė – sutarimas. Individualus dainininkas su savo didesniais ar mažesniais gebėjimais čia tarsi išnyksta, nes vertinamas ne kiekvieno jo konkretus indėlis, bet visos grupės bendras galutinis „rezultatas“: „tai gražiai sutarėm!“ Sutartinės harmonizuoja sielą, padeda nurimti, išgirsti save. Todėl sutartinių giedojimas artimas biblioterapijai.

Anot profesorės: „sutartinės neabejotinai laikytinos viena iš terapijos formų. Dėl nuolatinio nervų ląstelių dirginimo monotoniškais garsiniais (giedant, skudučiuojant, kankliuojant) ir regimaisiais (šokant) dirgikliais sutartinių giedojimas/klausymas įgauna hipnotizuojančių galių.“ „Sutartinių maginį poveikį sustiprina giedotojų išsidėstymas ratu, vyksta tarsi sakralios erdvės sukūrimas, atsiribojimas nuo išorinio pasaulio dirgiklių.“ Pranešėja pademonstravo menininkų eksperimento, bandant užrašyti sutartinių ritminius ir garso modulius kvadratėliais – gavosi tarsi liaudiškas lovatiesių raštas.  

Sesiją užbaigiantis Timas Petraitis pranešime svarstė „ar vis dar apsimoka skaityti knygas?“ Pasitelkęs prieš keletą metų delfi.lt publikuotą straipsnį apie suvirintoju tapusį buvusį leidyklos vadovą, Timas dalinosi įžvalgomis apie tai, kiek pabrango aukštasis mokslas ir kiek reikia mokytis, kad gerai uždirbtum. Anot Timo, statistika sako, kad turintys magistro laipsnį uždirba daugiau, kita vertus – jo asmeniniu pastebėjimu, „iškart po mokyklos pradėję kalti pinigus“ per tą laiką jau būna gerokai finansiškai pasiekę. Pamąstęs apie tai, kam ir kodėl naudinga nuolat skaityti knygas, Timas pasidžiaugė Giedrės Žalytės pranešime išgirdęs jam labai aktualią informaciją, jame įžiebusią atpažinimo džiugesį. Kalbėdama apie tai, kuo tampa sunkumus įveikęs pasakų herojus, be išminčiaus, Giedrė paminėjo ir kvailio statusą. Kvailio arba klouno vaidmuo, anot Timo, – ir yra jo asmeninis` pasirinkimas dirbti maisto kurjeriu. Taip tarnaudamas kitiems, psichologas gali kartu ir sakyti kitiems ne visada malonią tiesą.

Biblioterapijos taikymo patirtys

Antroji pranešimų sesija buvo skirta biblioterapijos praktinio patyrimo pristatymui. Birštono viešosios bibliotekos paslaugų ir išteklių skyriaus vedėja Laima Švirinienė kalbėjo apie savo patirtis, teikiant biblioterapijos paslaugas Birštono pirminės sveikatos priežiūros centro Slaugos skyriaus pacientams. Šioje situacijoje labai svarbus individualių poreikių atpažinimas. Slaugos skyriaus pacientų išsilavinimas ir gyvenimiškos patirtys yra labai skirtingos, todėl užsiėmimų temos bei priemonės pasirenkamos atsižvelgiant į tai. Tikslinga panaudoti kuo platesnę priemonių įvairovę: tekstą, asociatyvius daiktus, garsus, vaizdus, kvapus. Tuomet tikėtinas didesnis įsitraukimas, temos supratimas. Suprantama, senjorams labai svarbus asmeninis dėmesys, nuoširdus susidomėjimas kiekvienu užsiėmimo dalyviu. Pagrindiniu iššūkiu Laima įvardino skirtingas dalyvių fizines galimybes, anot jos, ypatingai aktualu prisitaikyti prie klausos sutrikimų. Anot L. Švirinienės „Susiduriu su situacijomis, kai vieni dalyviai girdi puikiai, su kitais reikia kalbėti garsiau, o tretiems sunku suprasti ir ką kalbi ar skaitai tiesiai jiems į ausį. Tuomet tikrai sudėtinga palaikyti bendrą diskusiją, natūralų įsitraukimą į pokalbį.“. Diskusijos metu konferencijos dalyviai teiravosi, o kokių rezultatų pasiekiama, kaip jie pamatuojami? – į tai pranešėja atsakė, kad rezultatai pasimato po ilgo laikotarpio – senjorai tampa atviresni, daugiau tarpusavyje kalba įvairiomis temomis. Kita vertus, norint tiksliau apibrėžti rezultatus, turėtų būti tikslingai organizuojamas veiklos matavimas, galbūt tai ateities projektų užduotis.

Sekančiu pranešimu, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė-metodininkė Šarūnė Leikienė pristatė biblioterapijos veiklas Panevėžio AVB. Anot pranešėjos, pabuvus Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotuose projektuose ir mokymuose, norėjosi, kad daugiau regiono bibliotekų sužinotų ir imtų taikyti biblioterapiją. „Taigi, įgavome meškerę, sukūrėme mokymų programą su kuria važinėjome po  visą Panevėžio regioną ir vedėme mokymus apskrities ir jų filialų darbuotojams.“ Bibliotekininkė pasidžiaugė jau esama praktine – metodine literatūra, kurią gali pasitelkti.  „D. Janavičienės knygose „Biblioterapija. Teorija ir praktika“ ir „Biblioterapijos metodika“ perteikiamos žinios suteikė mums pasitikėjimo, o vienas geriausių atrastų įrankių biblioterapijos užsiėmimų vedimui yra Donatos Grakauskaitės-Šličienės knyga „39 dovanos“. Be teorinių mokymų PAVB vykdomos biblioterapijos edukacijos, kūrybinės dirbtuvės jaunimui, biblioterapijos ir kūrybiškumo stovykla.  Edukacinius užsiėmimus veda bibliotekos darbuotojos Neringa Antanaitienė, Malvina Zimblienė, Šarūnė Leikienė. Pranešėja trumpai užsiminė svarbią patirtį, kai vasaros stovyklos metu vienas jaunuolis sukūrė tekstą apie pasiryžimą savižudybei. Sėkmingai iššūkį veikusi Malvina patyrė didelį emocinį sukrėtimą, tačiau rezultate – pamatė tikrą biblioterapinio darbo prasmę. Vaikinas buvo išgirstas, jam suteikta reikalinga pagalba (kurią bibliotekininkė pasitelkė iš išorės, kartu su vaikinu nuėjusi pas psichologą). Šis jautrus pranešimo aspektas buvo aptartas konferencijoje platesne diskusija. Malonu, kad į klausimą atsakė ne tik tarp konferencijos dalyvių buvę mokytojai, bet ir psichoterapeutė Jūratė Sučylaitė, pateikusi aiškias nuorodas, ką daryti tokiais atvejais (išreikšti tikrą dėmesį kalbančiojo asmenybei ir parodyti, koks jis yra aplinkiniams svarbus). Išsakytas pasiūlymas biblioterapiją taikantiems dalyvauti nemokamuose savižudybės prevencijos mokymuose, kurie yra prieinami ir nuotoliniu būdu.

Antrąją pranešimų sesija pabaigė Morkus Dusevičius, skaitęs pranešimą apie gimnazijoje taikytą biblioterapiją. Dvidešimt metų dirbęs mokytoju, nuo šio rugsėjo Morkus paliko mokyklą ir dirba Vilniaus Arkivykupijos mediacijos centre „In pace“, biblioterapiją taiko kitai tikslinei grupei – kaliniams.

Anot pranešėjo, užsiėmimai vyko gimnazijoje, kurioje jis dirbo filosofijos ir dorinio ugdymo mokytoju.  Darbas su biblioterapija buvo dvikryptis. Viena vertus, pagal poreikį ir situacijas, kurias jis, kaip mokytojas ir mokyklos bendruomenės narys, atpažindavo aplinkoje. Anot M. Dusevičiaus, dorinio ugdymo pamokos yra labai tinkamos biblioterapijos taikymui. Šių pamokų metu su gimnazistais tyrinėti patyčių klausimai, psichikos sveikatos sunkumai, santykiai su tėvais, santykio su savo kūnu ir kitos temos. Užsiėmimų metu pasitelkiami trumpi poetiniai tekstai, trumpo metro ar animaciniai filmai, kartais – novelės ir apsakymai. Per pamokai skirtas 45 minutes svarbu suspėti perskaityti tekstą ir jį aptarti, o kartais galima suspėti ir pritaikyti kūrybinio rašymo pratimus. Anot Morkaus, didžiausias darbas – sujungti, suvienyti, sukurti, suburti klasėje besimokančius mokinius. Svarbiausia užduotis vedančiajam ir grupei – pasitikėjimo atmosfera.

Kita taikyta biblioterapijos taikymo kryptis mokykloje – filosofiją pasirinkusieji mokiniai, trečių gimnazijos klasių mokiniai (pagal ankstesnę sistemą – vienuoliktokai). Su jais grupės formavimo ir abipusio pasitikėjimo procesai vykdavo sėkmingiau ir greičiau, tai susiję su mokinių motyvacija. Šiuo atveju temos biblioterapijai apima esminius egzistencinės ir humanistinės psichoterapijos klausimus: laisvę, vienatvę, prasmę, kančią-kentėjimą, meilę, mirtį. Be poezijos ir trumpųjų filmų ar apsakymų pamokose kartais skaitytos ištraukos iš filosofinių tekstų, kartais – XX amžiaus psichologų darbų.

Bibliotekininkams, kurie norėtų vesti užsiėmimus vaikams ir paaugliams, visų pirma Morkus Dusevičius linki  didelio noro, kantrybės, neskubėjimo. Būtinas noras pažinti paauglius, nevertinti, o priimti juos ir džiaugtis buvimu kartu.

Pranešime M. Dusevičius išdėstė 10 punktų, svarbių mokykloje taikant biblioterapiją ir pažadėjo ateityje šio pranešimo pagrindu parengti platesnį straipsnį žurnalui „Tarp knygų“. Lietuvos biblioterapijos asociaisjos narių diskusijoje po konferencijos, Morkus plačiau pasidalino įspūdžiais iš Budapešte vykusios tarptautinės Europos bibliterapijos asociaijų konferencijoje. Anot jo, apie 70 procentų pranešimų šioje konferencijoje buvo skirti vaikų ir paauglių tikslinei grupei. Tai rodo, kad Lietuvoje identifikuojamos problemos, kurių įveikimui galima pasitelkti biblioterapiją, yra aktualios visiems. Ko gero, tai rodo ne tik problemų aktualumą, bet ir mastą, o gal ir tai, kad Lietuvoje vaikų ir paauglių emocinėms problemoms skiriama nepakankamai dėmesio.

Praktiniai biblioterapijos taikymo užsiėmimai ir diskusijos

Trečioji konferencijos dalis buvo skirta praktiniams biblioterapijos užsiėmimams. Šiais metais dalyviai galėjo rinktis iš trijų galimybių: koliažo, lėlių teatro ir fototerapijos parodomųjų praktinių užsiėmimų.

Meno psichologijos centro Klaipėdoje vadovė Dalia Klumbienė vedė užsiėmimą „Sielos koliažas“, kuriuo pristatė meno terapijos ir savęs pažinimo techniką. Iš įvairių paveikslėlių kurdami koliažą, dalyviai turi galimybę stabtelėti, pažvelgti į savo vidinį pasaulį ir atrasti, kas jiems suteikia jėgų, įkvėpimo ir vidinės ramybės kasdienybėje. Anot Dalios, svarbu kartais leisti sau pasinerti į kūrybą ir pažvelgti į tai, kas mus įkrauna ir atgaivina.

Paslaugas Klaipėdos miesto socialinės paramos centre teikianti Salomėja Burneikaitė vedė praktinį užsiėmimą „didelis mažos lėlytės mokslas“. Jo metu dalyviai skatinami prisiminti seniai pamirštą lėlę, ir kalbama apie tai, kaip ji galėtų pasitarnauti dirbant ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiais. Visi juk augome ir atėjome iš vaikystės. Užsiėmimo metu prisimename, kad kiekviena lėlė yra pasaka, kurią tereikia „išmokti perkaityti“. Lėlės – ne vien žaidimų ar teatro atributas. Jos įvairiais būdais lydi žmogų per gyvenimą nuo pat pradžių pradžios, kaip ir pasaka. Kūryba galima kuriant pačias lėles, jas siuvant iš įvairių skiautelių, detalėmis atrandant charakterį, mums svarbius herojaus bruožus. Jau turint lėlę, kūrybai jas galime pasitelkti kūrybiniam rašymui, lėlę įterpiant į naują siužetinę liniją, ar per ją išsakant sau svarbias emocijas.

Birštonietė Jūratė Vyžintienė pravedė fototerapijos užsiėmimą. Jo metu dalyviai patyrė, kaip terapija atsiveria pačiam dalyviui, o nėra diagnozuojama iš šalies. Fototerapijoje panaudojami literatūrinių personažų – knygų ir filmų herojai. Žaidybinės terapijos metu dalyviai laikinai „pasiskolina“ personažų savybes, herojų  vidinę galią, taip atrasdami  netikėtus būdus sustiprinti save. Užsiėmimas labai dinamiškas, tikėtina, patiksiantis jaunimui, nors tinka ir visoms amžiaus grupėms. Paskutiniame fototerapijos etape dalinantis patirtimi, dalyvės pasidžiaugė atrasta bendryste, galimybe save pamatyti kitų akimis ir atrasti kiek nedaug teskiria savęs patrauklus ir atstumiantis vaizdas, gal tiesiog neverta į tai kreipti tiek daug dėmesio?

Septintojoje konferencijoje įvesta naujovė – specialiai moderuojamos diskusijos, pasibaigus pranešimų sesijai. Malonu, kad naujovė pasiteisino, – pavyko išjudinti ne tik pačius pranešėjus, bet ir auditoriją. Įsisiūbavus klausimams, net teko juos apriboti, primenant kad jiems skirtas laikas ribotas. Atrasti diskusijų džiugesį ir prasmę buvo tikrai smagu.

Konferencija baigėsi su kaupu pateisinant Birštono merės Nijolės Dirginčienės sveikinimo žodžius, kad Birštone gydo ne tik oras, bet ir knygos. Jau laukiame aštuntosios konferencijos, kuri planuojama po dviejų metų.

Daiva Janavičienė