Draudžiama rašyti dienoraštį?

Albos de Cespedes romanas „Uždraustasis sąsiuvinis“ pirmą kartą publikuotas 1952 metais. Pasakojimas apie 40-metės italės praeito amžiaus 5 dešimtmetyje rašomą dienoraštį. Apie ką dienoraštyje rašė moterys prieš 70 metų? – tikriausiai apie slaptą meilę, nusivylimą šeimos pareigomis ir pan…

Kai kurie (o gal ir dauguma) romane slaptai apmąstomų dalykų šiais laikais jau nekelia tokių stigmų, kaip praeito amžiaus viduryje. Italija, laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų. Visuomenės transformacija, keičiasi socialinė struktūra. Turtingos šeimos netenka turto, moterys dėl finansinių paskatų turi ieškoti darbo, nors tas dar labai neįprasta. Pagrindinė herojė Viktorija – vienturtė nusigyvenusių tėvų duktė, veiksmas vystosi kai jai yra keturiasdešimt treji. Ji anksti ištekėjo, nors tėvų dėka baigė kolegiją, turėjo tuo metu reikalingų darbo rinkoje įgūdžių – stenografuoti, sudaryti buhalterinius skaičiavimus, tiesiog gerai atstovauti savo bosą.

Siužetas romane atsiskleidžia lyg per dienoraščio įrašus, nors stilius nėra išlaikytas. Tai ne tas dienoraštis, kuriame moteris išlieja popieriuje jausmus. Man svarbi mintis – rašydama savo apmąstymus ir pastebėjimus apie kasdienybę, pats (kaip ir romano herojė) ją kitaip pamatai. Ir save kitaip imi vertinti.

Įdomios mintys apie dienoraštį, kaip draudžiamą, būtiną slėpti veiklą. Niekas neturi sužinoti apie tavo slaptas mintis ir įvykius, kuriuos ten aprašai. Nes … turi išlikti tavo nepriekaištingas įvaizdis, – kaip pasiaukojančios motinos, žmonos, nuvargusios namų tarnaitės ir kartu – suspėjančios ir „atsėdėti“ kontoroje. Ar dienoraščio rašymas taip vertinamas ir dabar? Norėčiau priešintis šiai minčiai ir sakyti – gerai, kad tai jau praeitis. Bet manau, kad panašios situacijos yra būdingos ir dabarčiai, XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje.

Socialinė skirtis  visuomenėje vyksta toliau. Viktorijos vaikai renkasi kardinaliai skirtingą gyvenimo kelią. Duktė susieja gyvenimą su turtingu vedusiu vyru ir tikrai žino, kokią karjerą nori daryti. Sūnus lieka pas tėvus, čia parvesdamas nėščią, neturtingą būsimą žmoną. Gyvenimas tęsiasi, šeimos vertybės nugali. Nors kai kas romano pabaigą suprato ir kitaip. Apie tokias skirtybes įdomu padiskutuoti skaitytojų klube.

Daug vietos romane skirta nuodėmingai meilei, sakytume, tarnybiniam romanui. Ilgai šalia vienas kito buvę žmonės atranda vienas kitą kitaip: keturiasdešimtmečiai, juk dar neseni, plinka jų nesupranta, – o juk visai gera pasidžiaugti nuodėme kartu. Šiais laikais sakytume – bet juk nieko neįvyko, tai ką čia reikia slėpti…

Romano pabaiga mane labiausiai palietė, visa kita priešistorė lyg ir pabodo, atrodė ištęsta. Man palengvėjo, kad Valerija nevyks į Veroną, ir neapsigyvens viešbutyje su bosu. Valerija palieka tarnybą ir pasilieka namuose auginti anūko. Tai atgimimas ar savo svajonių išdavystė? – svarstėme klube.

Teoriškai, o ir viešai mes visi sutinkame, kad dienoraštis yra asmeninis, intymus, – skirtas tik jį rašančiam. Tačiau, – ir pati rašydama dienoraštį, jaučiuosi tarsi slėpčiausi. Ir nenorėčiau, kad jis būtų atrastas, perskaitytas … Ši knyga mane (gal ir kitus) skatina susimąstyti. Ko bijau? Ką slepiu? Kam gali būti įdomios mano neviešos mintys? Ką pati jas išsakydama kitaip pamatau / išjaučiu?

Rekomenduoju knygą susiduriančioms su vidurio gyvenimo krize, vertybių apmąstymu, abejojančioms dėl tolesnio gyvenimo kelio, užaugus vaikams. Romanas patiks rašančioms dienoraštį, tiesiog mėgstančioms rašyti ir per tai iš naujo atrasti save.

Daiva Janavičienė