Pastangų reikalaujantis „Stiklo karoliukų žaidimas“

Hermann Hesse romaną perskaičiau kaip istoriją apie tarnavimą, buvimą sistemoje, lyderystę hierarchijoje ir visų gyvenimo pasiekimų atsisakymą. Man labiausiai surezonavo paskutinė knygos dalis – paliktieji pagrindinio romano herojaus Jozefo Knechto raštai, tarsi romano istorijos papildymas. Mano nuomone, mistiniuose pasakojimuose „Trys gyvenimai“ – yra viso romano esmė. Gyvenimai pagal skirtingų religijų sampratas. Atskirtys apie gyvenimo suvokimą, siekius, džiaugsmus, vargus ir skausmus, – ir gyvenimo užbaigimą.

Pagoniškas tikėjimas

Pagoniškas žiniuonio tarnavimas burtais. Žynys visagalis tol, kol visiems gerai sekasi. Jis atsakingas už orų suvaldymą, gresiantį nepriteklių ir mirtis, atsivėrusias dėl neveiksmingų apeigų – burtų. Savo patirtį žiniuonis Knechtas perima būdamas greta tuometinio žynio, mokosi stebėti ženklus ir laiku atlikti ritualus. Bendrus veiksmus, suvienijančius gentį tikėjimui, energiją ir galias nukreipti gamtos grėsmės išvengimui. Žiniuonis pasiaukoja, kai kitaip nepasiseka suvaldyti stichijos. Jis žino, kad toks genties tikėjimas (paaukoti žynį, jeigu jam nesiseka įveikti gamtos jėgų) ir lengvai apsisprendžia atsiduoti likimui. Nesipriešina, bausmei įvykdyti pasirenka savo priešą, taip parodydamas jo bailumą. Nes jis pasiduoda, negalėdamas ištverti stipraus aukai pasiryžusio žynio žvilgsnio tiesiai į akis. Paaukoti žynį tenka patyrusiam kariui.

Nuodėmklausių tarnavimas

Išminčių – nuodėmklausių tarnavimas, tampant atsiskyrėliais ir padedant pas juos ateinantiems žmonėms patarimais, teikiant pagalbą jų pasiklydusiai sielai. Du išminčiai, gyveno nelabai toli vienas kito. Vienas garsėjo tuo, kad besikreipiančius apšaukdavo, mokydavo, taisydavo jų klaidas patarimais ir paliepimais, kuriuos nusidėjėlis privalėjo įvykdyti atgailai. Kitas garsėjo tuo, kad neturėjo  įpročio ir galios bausti, tiesiog išklausydavo besiskundžiančios sielos šauksmą, pabūdavo šalia besikreipiančio nusidėjėlio, tuomet – pabučiuodavo jį į kaktą ir taip… atleisdavo jam. Abu išminčiai pavargo nuo svetimų nuodėmių. Abu perėjo savus pragarus dėl tikėjimo / netikėjimo Dievu, nuovargio, nuolaidžiavimo sau ir paikų galvojimų. Ir nesusitarę, bet sinchroniškai pradėjo kelią ieškodami vienas kito. Susitiko kažkur pusiaukelėje, vyresnysis piktasis nuodėmklausys Dionas atpažino situaciją … ir suprato Dievo valią. Jie abu nukeliavo į Diono Pugilio piktojo oazę, apsigyveno čia. Jaunesnysis Josephus Famulus jam patarnavo, ir kartu mokėsi būdamas greta. Jie mokėsi vienas iš kito. Iki vyresnysis numirė. Prieš mirtį senasis Dionas pats išsikasė duobę, prisakė ant jo kapo pasodinti palmę. Ir paliepė Josephui tęsti judviejų darbą – atleisti, ateinantiems išpažinti savo nuodėmes.

Maja

Indiškas gyvenimas, – apie tai, kad neteisingai iš garbingos šeimos nušalintas  jaunasis radža Dasa, patiria kitą gyvenimą – piemenauja, įsimyli, sukuria šeimą. Piemenaudamas sutinka jogą, žavisi juo, tačiau nepasilieka jam tarnauti. Patirdamas jaunystės aistras, Dasa įsimyli, tarnauja šeimai, aistringai myli savo žmoną. Tačiau šią iš nušalintojo radžos pagrobia netikras  jo brolis, neteisėtai tapęs radža, kurį Dasa iš pavydo ir pykčio užmuša. Tapęs žmogžudžiu, bėga nuo bausmės, yra persekiojamas, netekęs mylimosios ir viso gyvenimo prasmės, vėl grįžta pas jogą. Tarnauja jam, tačiau trokšta grįžti į gyvenimą, atskirtis ir meditavimas – vis dar ne jam. Praėjęs dar vieną žemiškųjų rūpesčių ir bėdų ratą, jis trečia kartą grįžta į atsiskyrėlio buveinę. Pas jogą jis prašo patarimo – kaip gyventi? Ką daryti? Jogas prabyla tik juoku ir vienu žodžiu – Maja. Ir parodo nelaimingajam, kas ta Maja, kaip ji reiškiasi. Dasa patyrė vaizdinius ir suprato – na, gerai, aš galiu atgauti žmoną, galbūt pasaulis atstatys tiesą ir vėl grąžins prarastą garbę, tačiau… Tu ilgėsies sodo, taikingo skaitymo, buvimo ramybėje, o teks kariauti – už savo sūnų, už šeimą ir šalį, kurią užpuolė buvę tavo priešai. Jeigu kovoti nemoki – žinoma, būsi nukariautas ir įskaudintas – ir štai rezultatas – sūnus negyvas, karalystė nusiaubta. Štai kas ta Maja, visa tai – prisiminimai apie ateitį prie šaltinio dubeniu semiant vandenį jogo prašymu. Tokia ta Maja, lyg vandens raibuliavimas, tai galima pažinti tiesiogiai, o galima patirti išmokus teisingai medituoti.

Apie sunkiai skaitymui pasiduodantį pagrindinį romano tekstą

Romanas skaitosi tikrai sunkiai. Man jis pasirodė painus, su ilgais išvedžiojimais papasakota istorija apie tarnavimą sistemai. Sistema, tarsi ordinas, vienuolija. Sau pamainą sistema susirenka iš aplinkiniuose miesteliuose gyvenančių gabių ir paklusnių mokinių, būsimų žaidimo tęsėjų. Geri vaikai, kurie mėgsta muziką, yra gabūs matematikai ir kitiems tiksliesiems mokslams, – tik tie gali būti atrinkti. Kaip visa tai veikia – man liko nelabai aišku. Tikrieji žaidimo – ordino nariai gyvena tarsi vienuolyne, šeimos neturi, yra nuo mažens auginami ir globojami paties ordino.

Knechtas, tai yra tarnas – auga ordine, yra atsidavęs jo sistemai, siekiams. Yra paklusnus, gabus, mokosi ir kyla karjeros laiptais, to labai nesiekdamas, tarsi netyčia. Turi išskirtinių mokytojų, kurie eina kartu visą gyvenimą, patys darydami karjerą ir  kažkaip į sistemą vis labiau įtraukdami Knechtą. Kol pastarasis tampa Stiklo karaliukų žaidimų ordino Didžiuoju magistru. Karjeros viršūnė, nedaug kas tokią pasiekia.

Atskira linija romane – toje brolijoje mokosi ir kita dalis mokinių, jie yra iš turtingų ir iškilių šeimų, kur tėvai finansiškai remia ordiną ir čia leidžia savo vaikus išsimokslinti ir „susitupėti“. Šiems atstovauja Knechto draugas Plinijus. Jis nepaklusnus, nuo pat paauglystės kritikuoja ordino tvarką ir visą dirbtinai sukurtą keistą sistemą. Pagrindinis Plinijaus argumentas – ordino nariai nepažįsta realaus gyvenimo, sukasi ir verda savo sultyse, tarsi uždarame rate. Išėję į realų gyvenimą tie užsižaidę ordino nariai sugriūtų, nieko nepasiektų.

Pats ordinas ir žaidimas – keletą kartų romane aiškintas, bet taip ir lieka paslaptingas. Tarsi religinis sambūris, siekiantis universalių dėsnių, norintis apjungti religijas, pasaulyje paplitusias sistemas ir meną, perpinant visą suvokimą ir iš to kuriant universalias, visa apimančias interpretacijas. Japonų architektūros principai, kiniečių būrimas su kraujažolės lazdelėmis, muzika, matematika ir t.t. Man liko neaišku, bet paslaptinga ir … gražu.

Esminė romano dalis – pabaiga, kai pasiekęs karjeros viršūnę, Didysis magistras Knechtas leidžia sau suvokti, kad pačioje sistemoje glūdi blogis, išsigimimas. Jis išgyvena Pabudimą, per kurį suvokia, kad nori grįžti ir tarnauti paprastiems žmonėms, būti žemosios grandies mokytojas ir ugdyti dar nesugadintus, visus, ne tik į žaidimą pakviestus mokinius. Nes jie dar nėra sistemoje, jie nori būti ugdomi, o ne paklusti ir daryti karjerą. Šį savo norą Knechtas išdėsto keletui artimų žmonių, pirmiausia Plinijui. Žinoma, sistema jo paleisti nenori, žinoma, visi stebisi, atkalbinėja, ieško realių bėdų, dėl kurių Didysis magistras nori palikti hierarchiją. Bet paliktų bėdų niekas neranda, jų lyg ir nėra. Nieko apčiuopiamo – nei ordino tvarka pakrikus, nei finansai stringa, nei ideologija iškreipta. Viskas išoriškai yra gerai. Tai kas atsitiko?

Plinijus susitaiko ir net pasiūlo išeitį situacijoje – pageidauja, kad Knechtas taptų jo sūnaus mokytoju. Sūnus paklydęs, maištingas, nepatenkintas tėvu ir jo nustatyta tvarka. Knechtas sutinka. Šeima sutaria, kad naujasis auklėjimas prasidės atsiskyrus nuo šeimos aplinkos – mokinys bei mokytojas keliauja į vasarnamį kalnuose, nuostabioje vietoje šalia ežero. Ir čia – pirmą rytą mokinys sugundo mokytoją. Sušokęs keistą šokį ant plausto, pirmas puolą į ežero vandenį, viliodamas mokytoją parungtyniauti… Knechtas blogai jaučiasi jau nuo kalnų oro ir keistai nerimastingos nakties. Bet jis gi negali atsisakyti iššūkio, juk čia atvyko auklėti ir įkvėpti mokinį? Knechtas šoka į ledinį vandenį ir nukęsta. Išminčius paaukotas. O mokinys, sėdėdamas ir drebėdamas ant kranto suvokia, kad ši mirtis jį pakeis, transformuos visam likusiam gyvenimui.

Džiaugiuosi, kad įveikiau romaną iki galo. Kita vertus, noriu pasakyti nuoširdžiai – jeigu labai sunkiai einasi, rekomenduočiau perskaityti paskutinę knygos dalį – mistinius apsakymus „Trys gyvenimai“. Manau, kad čia yra pati esmė, perteikta gana paprastu stiliumi.

Daiva Janavičienė