Jautrus pasakojimas apie vaikystę Armėnijoje
Narine Abgarian romanas „Žmonės, kurie visada su manimi“ apie skaudžią armėnų tautos dalią ir gebėjimą išgyventi, iškentėti ir vėl įprasminti kasdienybę. Autorė puiki pasakotoja, lengvai valdo žodį, rikiuoja įvykius, perduoda būsenas, mintis, tyloje bręstantį pasaulio tvarkos pažinimą.
Pasakojimas skaudus, kaip ir Karabache gyvenančių žmonių likimai. Karas po karo, atrodo, kad nėra likusio sveiko vyro gyvenvietėje, – visi su traumomis iš kažkurio karo, arba mirę. Ne tik per karus, tiesiog kartas nuo karto pasikartojančius pagromus, – vien dėl to, kad priklauso kitai tautai.
Pervargusios moterys – dienomis dirba valdiškus darbus, kartu – tvarko visą ūkį, augina vaikus. Tarsi tik toks ir gali būti tas gyvenimas – su neišbrendamais nepritekliais, trūkstant visko … tik ne darbo. Jo tiek, kad vis tiek nespėsi. Šeimoje auga jautri mergaitė, perimdama kaltę, sielos skausmą, norą pasiaukoti kitiems, šalia esantiems.
Nuostabūs šeimos ir visos bendruomenės ryšiai – tetos, dėdės, senelių giminės – visi esantys greta susiję kasdienybėje, ypač per vaikus, ypač per mergaites. Nes berniukai nuo pat mažens lekia – žaisti futbolo, karstytis po kalnus, ieškoti nuotykių.
Yra bendruomenėje ir piktų – nedarnių šeimų, visi tai žino. Ir saviškai toleruoja – ne mums spręsti ir pamokslauti, yra kaip yra. Visos tos istorijos taip šiltai pasakojamos, skaičiau ir žavėjausi – ir gerumu, ir ramiai priimamu piktumu. Tarsi dvi gyvenimo pusės, kurias nepaneigsi, – jas tiesiog tenka išgyventi.
Pagrindinė pasakotoja numanomai yra pati autorė. Vaikystėje jautriai reaguoja į stebimą pasaulį, jo keistenybes, išjaučia ne tik savo, bet ir artimųjų skausmą, nerimą, patirtus Likimo smūgius. Ir vis atgaivina Viltį – išlikti, būti mylimai, siekti gėrio. Tuo romano turinys gali būti biblioterapinis. Tačiau šį kartą romano pabaiga nėra Viltinga, joje daugiau keršto – deja, su tuo tenka irgi susitikti ir priimti, kaip duotybę.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 