Mistiškas ir kasdieniškai baugus gyvenimas kalnų kaimelyje

Ispanų rašytojos Irenės Solà romanas „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ – tikra poezija, metaforų rinkinys, pasakojantis apie baugią kaimelio kalnuose, netoli Prancūzijos pasienio, kasdienybę. Žmonės suaugę su gamta, iš čia metaforos, poezija, mitai. Kalnai, kuriuose ganosi stirnos… o vaikai renka bėgančių kareivių išmėtytą amuniciją. Toks žaidimas, surinktos amunicijos – pilni kalnų gyventojų kluonai. Vis pasipildo iš eilinio karo. Bet knyga ne apie karą, apie taikų gyvenimą, auginant daržoves, mylintis, einant į darbą. Kažkodėl vyrams neskirta ilgai gyventi. Jie vis miršta pačioje jaunystėje. Kaimo poetas Ilaris nelaimingo atsitikimo metu žuvo vos sulaukęs dvidešimties. O jo tėvą beveik tokioje pat jaunystėje nutrenkė žaibas. Šeimos atmintyje jie tokie brangūs, tokie jautrūs ir mylintys.

Ilaris parašė eilėraštį savo draugui, ir sesei, ir savo mamai. Ten sakoma „Eime, mam, pasikalbėkime/ apie tai, kas naktį vyksta miške / apie tai, kas naktį vyksta širdyje“. Posmai tokie naivūs ir kartu – giliai pažeidžiantys jausmus. Per visą romano pasakojimą atsiskleidžia sudėtingi romano herojų tarpusavyje susiję likimai. Tiksliau būtų pasakyti, kad Likimus turi atskleiti skaitytojas, sąsajos išsibarsčiusios po visą kūrinį.

Palietė širdį Žaumės (Ilario draugo) siužetinė linija. Jis su tėvais gyveno aukštai kalnuose, su niekuo nebendravo, buvo kitų bendraamžių pašiepiamas. Kartą jis Ilariui ir Mijai papasakojo istoriją, kad jo mama yra mistinė ragana vandenė, jie su tėvu ilgai negalėjo susilaukti vaikų, o Žaumė atsirado iš sniego senio, kurį nulipdė mama. Keisto vaiko atsivėrimas ir pati istorija palietė Ilario širdį, jis prisirišo prie šio keistuolio didelio Lokio (kaip jį vadino kaimiečiai). Dar didesnis ryšys užsimezgė tarp Ilario sesers Mijos ir Žaumės, jie pamilo vienas kitą. Likimo vingiai keisti – išėję medžioti, vaikinai nesumedžiojo stirnos, bet Žaumė netyčia nušovė savo draugą. Asmeninė tragedija tęsėsi ilgai, – kaltė ne tik slėgė, ji neleido grįžti į gyvenimą, net ir atbuvus skirtą laiką kalėjime. Istorijos pabaigoje įvyko išrišimas, gal Žaumei tiesiog reikėjo atsiverti, ir tada jau Likimas pasuko kitaip. Jie – Mija ir Žaumė vėl susitiko.

Romane daug mistiškų intarpų, tų pačių herojų siužetinės linijos nevientisos, jas tenka atsekti. Todėl knyga gali būti nelengvai skaitoma tiems, kam romane reikia aiškaus siužeto, vientiso pasakojimo. Romanas patiks mėgstantiems gražią kalbą, paprastus ir kartu užburiančius palyginimus, gamtos aprašymus, įsikūnijimus į gyvūnus, – tai yra pasakojimus per gyvūnų savastį. Įpinti mitai man ne visi žinomi, bet kai kurie tokie atpažįstami, – apie vaikus priimančias laumes – raganas, apie milžinus Lokius, besigalynėjančius su miestelio stipruoliais ir t.t.

Keletas įstrigusių žmones apibūdinančių detalių:

„Ilaris visada būdavo toks pats. Kaip giedras rytas. Gaivus, malonus ir pilnas minčių, ir norų, ir galimybių. Bet visada kaip giedras rytas. Niekada kaip perkūnijos prisodrintas vakaras. Niekada kaip vangus vidurdienis ar skaisčiai mėlyna popietė, ar tamsi naktis. Motina visada būdavo kitokia. Nenuspėdavai, ar tau dainuos, ar išbars“ (p. 182).