Šiltas pasakojimas apie šeimą ir tėvą

Shin Kyung-sook „Kai nuvykau pas tėvą“ Pietų Korėjos rašytojos romanas apie daugiavaikę šeimą, daugiausiai dėmesio skiriant tėvui. Tokio šilto, tikroviško pasakojimo apie tėvą dar nebuvau skaičius. Gyvenimas sunkus, artėjant jo saulėlydžiui, pats laikas vaikams apmąstyti savo, visos šeimos ir tyliai šalia gyvenusių tėvų nueitą kelią.

Tai antroji mano skaityta šios autorės knygą, pirmoji buvo skirta mamai. Klasikinis korėjietės mamos portretas jautrus, net emocionaliai sunkus, tarsi priekaištas kitoms kartoms. Kaip galima nematyti tokio sunkaus Mamos Likimo? Kaip galima ją pamiršti? Šiame romane „Kai nuvykau pas tėvą“ mamai taip pat skiriama dėmesio, nors istorija čia kita, nes pagrindinis herojus – tėvas.

Pasakojama visa šeimos istorija, apimanti tris kartas. Tėvams teko labai sunki istorinė atkarpa – žemdirbiai kalnuotoje vietovėje, sunkus kasdienis darbas, pastangos išgyventi… Karas, atskyręs dvi Korėjas, – ach kaip tai primena mūsų istoriją. Supriešinta bendruomenė, – vieni, reikalaudami maisto ir grobdami bei niekindami gyventojus, ateina naktį, kiti – dieną. Sunku susigaudyti, belieka tik pastangos išlikti, iškentėti, išgyventi…

Tėvas 14 metų tapo našlaičiu ir nuplaukė visos jo svajonės išvažiuoti iš kaimo, mokytis universitete. Užėjus neramiems chaoso laikams, jis tapo geidžiamu jaunikiu, nes turėjo jautį, pats jį užsiaugino. Ir tai buvo visas turtas. Sukūrus šeimą, visko buvo. Juk ir vedė pagal giminaičių norą, nes šie taip siekė apsaugoti savo dukterį. Tuomet jaunas merginas grobė ir prievarta išsivesdavo į kalnus. Sukurta šeima išgyveno, nors gyvenimo kelyje patyrė visko. Ne tik vargo, skurdo, išorinės prievartos, bet ir … vidinių gyvenimo negandų (neištikimybės, depresijos, nenoro taikytis su gyvenimo nubrėžtomis ribomis ir kt.). Šeimoje užaugo 6 vaikai, tėvas jiems įdiegė (kartais ir su prievartos dozėmis) – norą mokytis ir siekį išvykti iš kaimo, tapti išsilavinusiais. Ir visi išvyko, ir visi baigė mokslus, tapo garbingi ir kitų gerbiami piliečiai.

Atskira, svarbi romane – vaikų auklėjimo tema. Tėvas čia taiko įvairius metodus – ir tradicinius, ir visai neįprastus tam laikotarpiui, turint omeny, kad tai neišsilavinęs kaimo žmogus. Pavyzdžiui, vienam iš sūnų leidžia išvykti pavėjui, net pinigų kažkiek duoda. Mat jis stengėsi, bet neįstojo į geidžiamą universitetą, – tegul palaksto. Kai sūnus buvo įskųstas ir pagautas, kaip šnipas (juk tebesitęsė chaoso laikai), – tėvas nuvyko į nuovadą, laidavo, gynė visaip sūnų ir parsivežė namo. O tada jau paauklėjo … lazdom. Kad įsimintų pamoką.

Vyriausias sūnus augo labai atsakingas, nes jam ir tėvas, ir mama skyrė tarsi antrojo tėvo, kitų globėjo rolę. Visi kiti turėjo jam paklusti, jo atsiklausti… Ar jam pačiam tai buvo prie širdies? – niekas neklausė. Tik viena iš dukterų, tapusi rašytoja, pradėjo domėtis kiekvieno iš šeimos istorijos versija. Ir taip daug sužinojo …

Romanas parašytas kiek neįprastu stiliumi, kai kurios detalės labai ne iš mūsų kultūros – bet tuo pasakojimas irgi įdomus. Maistas, humoras … savotiškas. Bet pasakojimo bendras emocinis fonas labai švelnus, jautriai atliepiantis šeimos istorijas, apmąstantis per gyvenimą iškilusias problemas. Tarsi moko … gyvenimas yra visoks, kiekvienas turi savo kelią; kad suprastum poelgių motyvus, reikia įsiklausyti į kitą, pasistengti jį prakalbinti, įsijausti.

Pagrindinė romano ašis – pas tėvą į gimtuosius namus atvyksta seniai čia nebuvusi duktė, dabar tapusi rašytoja. Ji pati yra po sunkios traumos – per avariją neteko savo dukters. Gimtosios šeimos nariai išsiskirstę, su šeimomis gyvena mieste, mama serga ir yra kitų vaikų globojama ligoninėje. O senas tėvas liko vienas namuose, – pas jį ir atvažiuoja vyriausioji duktė. Buvimas kartu nebuvo lengvas, bet prasmingas…

Labai biblioterapinė knyga, širdį paliečiančios globalių įvykių fone tekančios kasdienybės istorijos. Daug potencialių temų pokalbiams, galintiems tapti vidiniais terapiniais impulsais.

Daiva Janavičienė