Būna ir tokių disertacijų

Dariaus Žiūros autobiografinės prozos knyga „Diseris“ parengta (kaip suprantu) Vilniaus dailės akademijoje apgintos meno disertacijos pagrindu. Kūrinys man įdomus dėl keleto dalykų. Jam suteiktas 2024 metų knygos titulas, kita komisija leidiniui skyrė kūrybiškiausios knygos titulą. Tai intriguoja, bent jau skatina susipažinti su turiniu.

Autobiografiniai kūriniai daugeliu atvejų būna terapiniai (kūrybingas žmogus moka atpažinti ir fiksuoti savyje detales, kurios gali būti tarapiniais atradimais kitiems skaitytojams). Knygos autoriaus profesija – menininkas, tiksliau – dailininkas, tai kodėl jis laimi rašytojams skirtus prizus? Susidomėjimą paskatino ir taupus, neišraiškingas knygos viršelis – tuščias rėmas, kuriame kiekvienas galim kurti savo paveikslą. O ir pavadinimas keistas, kurio vis neįsiminiau, kol paskaičiau autoriaus paaiškinimą, kad tai žodžio „disertacija“ trumpinys. Detalės, kurios kūrinį išsiskyrė iš konteksto.

Knyga apie mano gyvenamąjį laikotarpį, daugelį detalių atpažįstu, jos skatina savus prisiminimus, tam tikrą praeito laiko graudulį. Prisimenu tą ažiotažą dėl stojimo į tapybos ar kitų meninių profesijų studijas. Stojančių šimtai, priimamų dešimt, baigusių – dar mažiau. Ir ką veikti baigus? – net klausti atrodė nemandagu. Visos studijos sovietiniais laikais buvo dėl pasiryžimo „arti kultūros arimus“. Man buvo įdomu rasti šios srities apmąstymus D. Žiūros knygoje. Ypač mintis apie tai, kaip sunku buvo pasiekti menamą rezultatą ir … visišką pasimetimą gavus diplomą, o kas toliau?

Įdomus gyvenimas transformacijų laikotarpiu – kai sunkiai pasiektas intensyvios spalvos tapant išreiškimo rezultatas lyg ir nelabai kam reikalingas, tačiau įgyti greito štrichavimo, piešiamam daiktui suteikiant panašumo piešiamam objektui, – puikiai įdarbinami … gatvėje. Neįtikėtini uždarbiai, nuotykiai, atradimai iš netolimos praeities, atpažįstamam laiko kontekste.

Įdomus autoriaus požiūris į rašymą – atseit, jo griebiesi tuomet, kai jau nieko nelieka. Literatūroje galima aprašyti visai kitus dėsnius. Cituojant autorių: „Kaip mažai literatūroje galiojantys dėsniai turi ką nors bendra su tuo, kas vyksta gyvenime“ – tai autorių stebino dar vaikystėje. Ar iš tokio požiūrio ir jausmo gimė ir ši knyga? Pati disertacija, kaip projektas? Ar šis požiūris man artimas? – tikrai norėtųsi apie tai padiskutuoti klube.

Sunkus santykis su tėvais, nepritekliai šeimoje, tarpusavio barniai ir patyčios. Sunku vaikui suvokti, kas vyksta aplinkui? Kada buvo “iš tikro“ – tada kai tėvai žavėjosi vienas kitu ir gyrė svečiams, ar tada kai išvadino vienas kitą juodžiausiais įžeidžiamais epitetais? Dauguma mūsų norim idealios šeimos, bet ar mokam ją tokią sukurti, palaikyti, išsaugoti?

Jautrus pasakojimas apie emigravusį draugą, tapusį „naujos kartos knygnešiu“. Jis vagia knygas iš knygynų (tuo rizikuodamas) ir tempia (neša) namo. Dauguma knygų apie tai, kaip reikia siekti, keistis, gyventi taip, kaip tau norisi. Deja, bet draugui vogtos knygos nepadėjo, gal jis jų net neskaitė. Gal tikėjo, kad užtenka jau taip – rizikuojant ir įvaldant tam tikras gudrybes, vogtą knygą parsinešti namo… Talpi metafora…

Gilūs pasakojimai apie patirtis skęstant. Plaukiu ir plaukiu – kilometrais, gaudau tolstančią valtį, arba noriu grįžti pas savo artimuosius kopose. Nes pats tuo tarpu „bandau audringą jūrą“, siekiu vyriškumo? Prisiminimai apie vaikystėje paskendusį draugą, jis nemokėjo plaukti, nors šiaip daug kuo buvo pranašesnis. Tarsi be sąsajų, atskiri pasakojimai panašūs savo intensyvumu, tikrais pojūčiais, gilia patirtimi priartėjus prie mirties. Ji netoliese, ji kabina, – negali likti abejingu, nors ir kaip atžagariai įvykius perpasakoji kitiems… Tema terapiniam pokalbiui – ką man tai sako?

Knyga gali būti biblioterapine, nežinau ar ji labai kūrybinga, nors ją komisijos vertino už tai. Man ji svarbi dėl asminių potyrių aprašymo, atidaus ir nuoširdaus žvilgsnio į save man atpažįstamam laikmetyje.

Daiva Janavičienė