Atsiskleidžia Dievo planas

Ketvirtoji Thomo Manno romano „Juozapas ir jo broliai“ knyga „Juozapas maitintojas“. Apie žmonėms sunkiai suvokiamus Dievo kelius ir Jo valios nulemtus įvykius. Apie būtinybę atleisti ir kelyje patirtus išbandymus suvokti kaip būtinas pamokas, judant link Išsipildymo.

Juozapas buvo brolių išduotas, įmestas į išdžiūvusį šulinį ir paliktas mirti. Bet Likimas lėmė jam išlikti – iš požemio ištrauktas pro šalį ėjusių prekeivių, jis išliko. Būdamas išsimokslinęs, gerai bendraujantis, jaunas vyras patiko pakeleiviams. Likimas dar kartą pasišaipė – pakeliui Juozapą išgelbėjusieji pirkliai sutiko niekdarius brolius ir pastarieji pardavė jį vergijon. Atrodytų, – tokia niekšybė nusipelno Dievo bausmės. O štai ketvirtojoje romano dalyje atsiskleidžia galutinis Dievo sumanymas: teisingai iškentęs visas negandas, Juozapas sulaukia savo Šlovės. Jis teisingai išaiškina faraono sapną, taip pelnydamas visišką valdovo pasitikėjimą ir norą išaukštinti išmintingą ir jam atsidavusį pavaldinį.

Faraono sapną aiškino daugelis mistikų, bet visi jų sakymai neatitiko faraono jausmo, – ne, sapnas buvo ne apie jį, o apie kažką daug svarbiau. Ir štai atvedamas Juozapas ir jis išaiškina sapno simbolius: septynios viena po kitos einančios riebios karvės – tai puikūs, derlingi metai, kuriais džiaugsis visas kraštas. Bet paskui ateis septynių sulysusių, vargingų karvių laikas. Po derlingų metų seks ilgas blogmetis, kai visi pristigs maisto. Logiška išvada – gausos metais faraonas turi prikaupti pakankamai atsargų, kad paskui galėtų ne tik visas jo kraštas pramisti, bet ir sukauptus turtus parduoti. Mat blogi metai bus daugumai, visoms aplink gyvenančioms gentims.

Juozapas pasireiškia ne tik kaip puikus mistikas, aiškiaregys. Jis tampa puikiu krašto turtų valdytoju. Gausos metu įveda būtinas reformas, pastato reikalingus įrenginius, sugeba reikiamus pokyčius įgyvendinti visoje šalyje. Ir atėjus blogmečiui tai duoda rezultatą – visi traukia į faraono kraštą pirkti būtino maisto. Laiku pasirūpinta – galima teisingai reguliuoti pagalbą ne tik savo krašte maisto stokojantiems. Parduodant reikiamą prekę, – gausinti valdovo turtus, ir tuo pelnyti dar didesnį žmonių ir valdovo susižavėjimą.

Ne keršto siekė Juozapas. Jis vylėsi, kad sunkmečiu grūdų pirkti į Egiptą ateis jo broliai, taip ir atsitiko. Ar tai buvo Dievo leidimas pagaliau Juozapui atsiteisti su savo skriaudėjais? Ne, dieviška tiesa reiškiasi ne taip. Galų gale, kai Juozapas sulaukė ne tik brolių, bet ir tėvo su visa jo gentimi atkeliaujant Juozapo globon, – apie senų laikų išdavystę niekas net neužsimena. Nors nerimas tvyro širdyse, bet džiaugsmas ir palaima ima viršų.

Senos skriaudos iškyla tik po tėvo Jokūbo laidotuvių. Tarsi tėvas buvo garantas, kad viskas gerai, visi savo vietoj. Kodėl tėvui mirus ta baimė vėl sukyla? – čia man toks klausimas kilo… Bet kilo jis be reikalo – visą gyvenimą praėjęs su dieviškos tvarkos suvokimu ir taikymu, Juozapas ir liko jo dvasioje. Taip gera skaityti, kad viskas nurimsta, susitvarko, išryškėja geroji įvykių prasmė. Ir tuomet visi išbandymai atrodo teisingi, jie juk leido pasiekti galutinį tikslą…

Daug detalių, kurios kelia klausimų, – pavyzdžiui, apie Tamarą ir apie Jahudą. Tamara per jėgą įsispraudė į Jokūbo giminę. Tarnaitė, kuri mėgo klausyti seno Jokūbo pasakojimų apie genties pradžią, būtuosius senolio žygdarbius, genties protėvius ir vaikaičius. Ir gimė Tamarai ryžtas tapti Jokūbo genties pasakojimo dalimi. Ji ryžtingai siekė tapti giminės tęsėja, teisingai pasiskaičiavo kuriam iš sūnų teks palaiminimas, – teisė perimti giminės tęsėjo vardą, ir pareikalavo jai atiduoti vieną iš Jahudos sūnų. Tiesiog pareikalavo, nes ji „nusipelnė įeit į genties istoriją“. Keistas ir painus buvo jos kelias, bet Tamara jį nuėjo… Ji tapo istorijos dalimi, ir tuo didžiavosi. Man tai kelia daug apmąstymų apie moterišką kelią į istoriją (ar karjerą, šiuolaikiniais terminais). Gi nieko labai naujo po Saule…

Kiekvienas iš keturių tomų vertas nuodugnaus aptarimo, skaityti juos nėra lengva, bet… malonu. Atrasti žinomas tiesas, pasinerti į senovės pasaulį, kuriame verda tos pačios aistros, laukia išbandymai. O kartais įvyksta išaukštinimas. Apie kurį keistas jaunikaitis Juozapas sapnavo dar beveik vaiku būdamas… Svarbu vėl sau pasikartoti, – ne pats išaukštinimas buvo pagrindinis tikslas. Skaitant tenka apmąstyti, o koks viso Juozapo gyvenimo nuopuolių ir išaukštinimo tikslas? Kokias vertybes čia atradome, pamatėme, arba vėl sau priminėme jų svarbą…

Daiva Janavičienė