Išpažįstant ir apmąstant skriaudas paauglystėje

Vanessos Sprengoros atsiminimų knyga „Abipusiu sutikimu. (Ne)uždraustų santykių istorija“ skaudžia tema. Po daug metų prabyla buvusi auka, dabar – subrendusi moteris, motina ir rašytoja. O vis tiek jai skauda, – prisiminti žalią jaunystę, kai būdama 14 metų įsimylėjo ir buvo išnaudojama penkiasdešimtmečio įžymybės. Rašytojas tuomet kolekcionavo pažeidžiamas dar net merginomis netapusias paaugles ir visa tai aprašydavo savo „juodose knygose“. Kaip patirtis, kaip savo šaunumo įrodymą, nepakartojamą meilužį, kuriam „dėkingos“ meilę patyrusios paauglės.

Skaityti tokias nesąmones tiesiog keista. Vis grįždavau prie minties – argi tai įmanoma? Kaip pasikeitė mūsų suvokimas apie pedofiliją, vyrų šaunumą, visuomenės tyliai palaikomas normas. Baisu ir pagalvoti, kad gal ir dabar taip kažkur yra? Gal tokie „šaunuoliai“ ir toliau turi pakankamai savo auditorijos, kuriai giriasi “pasiekimais“.

Knygą parašė sukaupusi išminties ir drąsos moteris. Ji išsakė savo skausmą ne tik dėl to, kad taip išsilaisvintų iš vidinių pabaisų, bet ir savotiškai keršydama savo skriaudėjui. Mintis tokia – kadangi jis ne tik ją, bet ir kitas apgaudinėjamas ir skriaudžiamas paaugles aprašė savo knygose, ji nusprendė – taip aš jį uždarysiu į knygą. Kad skaitantys atpažintų ir matytų kokia tai šiukšlė. Nežiūrint į tai, kad visuomenėje jis tebeturi savo talento gerbėjų. Bet jau yra ne viena karta suvokusių, kad toks „menas“ neetiškas, negalimas. Tai, kas aprašoma meistro plunksna, dar labiau žeidžia ir kompromituoja aukas. Juo labiau kad aukos – dar vaikai. Iškrypėlį rašytoją nenumaldomai traukė tas pereinamasis amžius iš vaikystės iki jaunystės, – šviežios, naivios, patiklios mergaitės. Jis taikėsi į patyrusias tėvų išdavystę, pažeidžiamas ir išsiilgusias meilės mergaites. Nes juk tokios greitai patiki pasakomis apie tai, kaip joms pasisekė, sutikus štai tokį šaunuolį.

Knyga parašyta labai paprastai, skaitosi tarsi be pastangų. Autorė tapo tikra žodžio meistre. Keista, bet informacija kelia siaubą, bet kartu – nežeidžia skaitytojo jausmų. Kas aprašyta – nugludinta, išjausta, nesiekiama skausminti, o kai kur net ieškoma Vilties.

Svarbi detalė – knygoje autorė kalba ne tiek apie kūno išnaudojimą, kiek apie įtaką asmenybės degradacijai. Melavimas, maskavimas, realybės apvertimas, – visa tai buvo tarsi asmenybės nusavinimas. Sunkus kelias link gijimo, bet palengva V. patiki, kad kažkur slypi kelias, kuriuo reikia eiti ir jį reikia rasti. „Teisingas kelias. Tikslus žodis, tobulas veiksmas, nenuvejamas jausmas, kad esi ten, kur turi būti tuomet, kai turi ten būti. Ten kur tam tikra prasme, glūdi nepagražinta tiesa“ (p. 78)

Knyga, tarsi apsivalymas, kuri gali padėti atpažinti ne tik aprašytą paauglystės patirtį. Parodytas sunkus kelias link išsivadavimo. Kūryba, studijos, palanki asmenybės vystymuisi aplinka. Ir noras bei gebėjimas ne tik keršyti, bet tiesiog liudyti, ir tai daryti ir kitų labui.

Daiva Janavičienė