Virtuvė suvienija

Japonų rašytojos Banana Yoshimoto romanas „Virtuvė“ apie kitokius, vis dar neįprastus visuomenės narius. Vieniši, jautrūs, patyrę skaudžias gyvenimo pamokas, jie pasijunta geriau atradę vienas kitą.

Perskaičius romaną, susimąsčiau – ar tai tolimos Japonijos specifika, ar naujai ateinančios tendencijos pasaulyje ir pas mus. Pagrindinė romano veikėja – visiška našlaitė Mikagė. Po tėvų mirties ją užaugino senelė ir štai romane pasakojama istorija prasideda nuo senelės mirties. Mikagė žino, kad nėra pasaulyje žmogaus artimo jai pagal kraujo ryšį. Skaudi patirtis…

Atsiranda Mikagei artima Siela – jaunas vaikinas Jučis. Jų draugystė užsimezga, nes Jučis (iki tol nepažįstamas Mikagei) labai gedi jos mirusios senelės. Pasirodo, ją Jučia pažino savo darbo vietoje – gėlių parduotuvėje, čia senolė dažnai pirkdavo gėles. Atrodytų, nuostabus istorijos posūkis – toliau abu jaunuoliai palaikys vienas kitą, suartės ir laimingai gyvens. Juo labiau, kad Jučis tiesiogiai pakvietė MIkagę apsigyventi jų su mama namuose. Kad visiems būtų lengviau susigyventi su netektimi.

Tačiau… čia tik istorijos rėmai. Siužetas vystosi visai kitaip, nei galėjau tikėtis. Viena iš svarbių romane temų – tapatybę ir lytį keičiantys žmonės. Jie kitokie, juos vis dar sunku suprasti „vyraujančios sampratos visuomenės nariams“. Štai tokios knygos padeda pajausti kitą problemos pusę, ir tada daugiau tikėtinas įsiklausymas, ne tik neigimas ir smerkimas.

Romano pavadinimas „Virtuvė“ neatsitiktinis. Nes Mikagė labai mėgsta gaminti, būti virtuvėje. O ir maistas yra tai, kas sujungia visus skirtingus žmones. Tradicinis maistas – viena iš vertybių, kurią supranta, palaiko ir ja žavisi skirtingi visuomenės nariai.

Romaną priskirčiau temai „Suprasti kitokį“ , rekomenduočiau ją paskaityti tiems, kas neturi išankstinės nuostatos į panašias temas. Nors turintiems tokias priešingas nuostatas gal kaip tik romanas padėtų geriau pajausti kitoniškumo skausmą.

Daiva Janavičienė