Vandens atmintis apjungia

Elif Shafak romane „Ir danguje teka upės“ nemažai istorinių faktų, bet daug ir jausmų. Pastarieji labiau skausmingi, nei džiugūs, – gal istorijoje tokie labiausiai išlieka?

Romano ašis – jautrus prisilietimas prie senovės istorijos, tuomet klestėjusių kultūrų, iki šiol išlikusių tautų ir jų neįsivaizduojamo skausmo. Knygą skaityti nelengva, tekstu autorė išreiškė daug skaudulių. Didelė dalis jų man nebuvo žinoma. Nujaučiama, gal kažkur šalimais skambėjusi informacija, kuri anksčiau taip ir nepalietė širdies. O štai po šio romano ilgam išliks žinojimas apie žiaurų, nors ir labai kultūringą imperijos valdovą Ašurbanipalą ir kitaip suvoksiu jo sukauptą didžiąją senovės biblioteką, knygas, surašytas ant molio lentelių. Apie tai studijavom bibliotekų istorijoje, tai aš pati ne kartą pasakojau su pasididžiavimu – štai kokio išmintingo būta senovės Asirijos valdovo… Ir niekada nepagalvojau, kad išmintis gali eiti kartu su žiaurumu, neapykanta, griovimu.

Kitaip atsiskleidė ir senovės lobių {civilizuotas?) nusavinimas ar kažkaip kitaip tą galima pavadinti – juk didelę finansinę (deja ne tik kultūrinę) reikšmę turintys artefaktai atimti ir tebeatimami iš juos sukūrusių tautų. Pasiaukojantį vakarų mokslininkų triūsą šiame pasakojime taip pat išjaučiau kitaip. Gebėjęs iššifruoti dantiraštį įžvalgaus proto Artūras kilo iš lūšnynų, jo kelias link civilizuoto gyvenimo kitaip labai sunkus. Kas žino, gal jo gimimas ant Temzės upės vandenų per upėje buvusį lašą, atkeliavusį iš senovės, jam perdavė neįtikėtinus gabumus?

Dvi siužetinės linijos romane moteriškos. Abi našlaitės, jų istorijos susisieja per sudėtingus Likimo vingius. Mokslininke tapusi Zalicha tiria vandenį. Jai sunku pritapti prie naujų vertybinių normų, negali sau atleisti kaltės prieš tėvus, mano, kad jos noras tapo tragišku tėvų likimo nulėmėju. Kas žino tuos Likimo kelius? Ir čia vanduo turėjo savo įtakos žmonių apsisprendimams… ir lėmė mirtį.

Tik romano pabaigoje Zalichos kelias susiliečia su Narinos Likimu. Per pasakojimą apie Nariną sužinojau pasibaisėtiną jazidų tautos (ar genties?) likimą. Keista, nepritampanti, visų kaltinama ir naikinama tauta. Kodėl? – iš romano supratau, kad šalia esantys įsitikinę jazidų nuodėmingumu bei pasmerktumu ir net nebando klausti, ar tai tiesa. Išankstinės nuostatos – kad jazidai garbina šėtoną (nes vienas iš jų gerbiamų angelų turi vardą, kuriuo kitos tautos įvardina šėtoną). Neįtikėtina, kaip baisiai surėdytas pasaulis ir kokia žiauri jėga išankstinėse nuostatose. Man apie tai skaityti buvo labai baisu. Kita vertus, pagalvoju, kad pasaulyje juk panašių atvejų ne vienas. Vieną iš jų – Ukrainos tautos kovą už teisę gyventi savo gyvenimą – mes patiriame dabar. Mes gal jau pavargome nuo karo kaimynystės, o kaip gyvena ir jaučiasi ta tauta?

Suprantu, kad nelengvas emociškai knygas skaityti sunku. Ir vis tik jos atveria daug žinojimo, leidžia praplėsti savo suvokimą, tikiu, kad per tai tampame išmintingesni. Knygą rekomenduočiau tiems, kas mėgsta gilintis į istoriją, skaityti ilgus pasakojimus, nebijo susidurti su baugiais įvykiais – skriaudikais ir atkakliai išliekančiomis aukomis. Manau, kad pokalbis apie šią knygą tikrai būtų gilus, paliečiantis ne vieną širdį. Romane yra į ateitį nukreiptos Vilties,- tai terapinis suvokimas.

Daiva Janavičienė