Svajonių namas nebūtinai išpildo jame gyvenančių svajones.
Ann Patchett romane „Olandų namas“ vienas pagrindinių veikėjų yra gražus, didelis šeimos namas Amerikoje. Jis vadinamas olandų namu, nes pirmieji jo savininkai buvo olandai. Jie namą pastatė, įrengė ir išpuošė. Masyvūs šeimininkų portretai, senoviški baldai, spinduliuojantis sietynas ir t.t. Visa bėda, kad namas pastatytas ant kitiems nelaimę nešančio pelno, – pinigus namo užsakovas uždirbo iš tabako. Apie tą verslą nelabai čia kalbama, užtenka keleto užuominų, kad susietum liniją – ant kitų nelaimių pastatyta laime ilgai nesidžiaugsi…
Nugyventas ir nustekentas tas namas parduodamas, jame galų gale liko tik sunkiai judanti našlė su tarnaite. Vyras mirė, vienas sūnus mirė nuo ligos, kiti du – žuvo kare. Likusi našlė prabangiame name ilgai laukė mirties. Bet namas vėl atsigavo, jį įsigijus pagrindiniam šio romano herojui – nekilnojamo turto vystytojui Sirilui. Jis neturtingas, laimingo atsitiktinumo dėka, keistai pasinaudojo mirštančio draugo patarimu ir … ėmė pirkti – parduoti, taisyti, nuomoti nekilnojamą turtą. Palengva įsigijo ir namą šeimai, tą patį, olandų namą.
Vaikai tam prabangiam name tiesiog augo, jiems tai buvo natūrali aplinka. Bet … tokia idilė ilgai netruko. Nes iš šeimos pabėgo mama. Laba keista tema, iki šiol tokios nebuvau sutikus. Apie moters pasiryžimą tarnauti kitiems, būti „šventąja“, kaip ją vadino aplinkiniai ir tuo pačiu – palikti šeimą, savo vaikus. Nes ją trikdė, slėgė turtingas namas, kuriame šeima gyveno. Gal ne vien namas, gal tiesiog jai nepriimtina aplinka – kad gyvena prabangiam name, turi tarnų, kurie už ją viską daro. Moteris lieka nereikalinga savo namuose, nes negali aukotis kitiems… Ši tema mane užkabino. Kontraversiška, įdomi, keista tema. Pabaigoje romano yra svarstoma, kad šventųjų šeimose nelabai kas suprato visais laikais. Jie savo šeimose nebuvo garbinami ir juo labiau – suprasti. Yra apie ką pagalvoti.
Pradingus motinai, vaikus augino tam pačiam namui prižiūrėti pasamdytos tarnaitės. Jos rūpinosi, prižiūrėjo, slaugė, valgydino ir t.t. Tiesa, motinai išėjus, duktė susirgo – iš streso, ar dėl kitų – fiziologinių priežasčių, Meivė visam gyvenimui įgijo diabetą. Bet nemirė, ilgai gyveno, globodama savo jaunėlį brolį Donį. Meivė buvo labai protinga, bet kartu turėjo daug intencijų globoti vargšus. O Donis? – jis norėjo būti toks, kaip tėtis. Norėjo vystyti nekilnojamo turto projektus.
Likimas lėmė į namą ateiti naujai žmonai – Sirilas vedė Andrėją. Į didį ištaikingą namą įplaukė juo susižavėjusi jauna moteris su dviem savo dukromis. Andrėja – naujas pamotės tipažas. Užvaldanti, paneigianti aplinkinius, mylinti namą ir dėl jo pasiryžusi padaryti viską. Išvaryti ankstesnės vyro santuokos vaikus, atimti iš jų visas paveldėjimo teises, atstumti savo dukteris ir … palaidoti dar gana jauną savo antrąjį vyrą. Ar tai namo įtaka žmogui, ar žmogaus tragedija, namą mylint labiau už viską ir visus?…
Laikas teka, gyvenimo istorijos tęsiasi. Daug detalių, daug siužetinių linijų susikirtimų ir išsiskyrimų. Daug temų galimiems aptarimams, biblioterapiniams pokalbiams.
Romaną rekomenduočiau mėgstantiems skaityti gyvenimiškas istorijas, apmąstyti siužetų vingius, veikėjų poelgių motyvus. Autorė nedaug filosofuoja, nelabai gilinasi į poelgių motyvus ar įtakas. Visa tai tiesiog išdėstoma, kaip logiška gyvenimo seka.
Galimos pokalbių temos (mane užkabinusios) – pasišventimas kitiems ir savo šeimai; jauna pamotė namuose; vyrų ir moterų komunikacijos skirtumai; troškimas tapti daktaru; gabūs vaikai ir jų pasirinkimai; tėvų ir vaikų santykiai; profesijos pasirinkimas ir gyvenimo prasmė ir t.t.
Daiva Janavičienė
BIBLIOTERAPIJA 