Ne kartą susitikimuose ir praktiniuose užsiėmimuose esu girdėjusi dalyves sakant, kad vyrai bibliotekose dažnai teiraujasi ir skaito Juozo Požėros knygą „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Neseniai tai išgirdau dar kartą iš biblioterapijai skirtame užsiėmime dalyvavusio vyro, kuris pasakė: „skaitydamas šią knygą aš supratau, kaip svarbu artimiesiems sakyti gerus žodžius“. Jau vien šis argumentas yra labai svarus, nors vyras paminėjo ir dar keletą. Šį kartą pasiryžau neatidėliodama knygą susirasti ir paskaityti. Skaityti toliau “Vyrai pripažįsta šią knygą biblioterapine“
Knygą atradau ne pati. Ją rekomendavo kažkas iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos kolegių interneto svetainės rubrikoje „Bibliotekininkas renkasi“. Labai mėgstu šią rubriką, ji parodo tam tikrą takelį, renkantis knygas. Nes šiaip užkliūti už pavadinimo – jau nėra vilties. Mažai vaikštau po knygų lentynas. Sudomina dabar interneto vaizdai, kartais – ten rasti nuoširdūs žodžiai.
„Heroiną“ norėjau perskaityti seniai. Matyt, nelabai norėjau, nes vis neprisiruošdavau, negaudavau pasiskolinti, – tiesiog po ranka pasitaikydavo kažkas kitas. Dabar atėjo eilė. Gerai, kad paskaičiau, nors ji mane daugiau sukrėtė, nei davė vilties (kaip rašoma knygos anotacijoje). Tiesa, kad galima įžiūrėti ten viltį, bet tikrai mažą. Kaip iliuzijų išsklaidymą tiems, kurie jose skęsta, – gal ir tai būtų pagalba tokioje situacijoje, nežinau. 
Skaitydama šią madingą knygą (Valdas Papievis. Odilė arba Oro uostų vienatvė), ilgai negalėjau nuo savęs numesti tam tikro skepsio – ir kas gi čia tokio vertingo, kad paskelbti ši romaną metų knyga? Kiek galima skaityti apie amžinose atostogose gyvenančią 90-metę, kuri karts nuo karto vyksta atostogų (pas dukterį į Londoną). Gyvenimas tuščiame penkių kambarių bute, kai tau samdo tris patarnaujančius žmones – argi tai ta prasmė, kurios mes siekiame? 
BIBLIOTERAPIJA 