
Ne paradinė, entuziastingai optimistiška, bet sudėtinga emocinės ir kultūrinės adaptacijos emigracijoje pusė.

Ne paradinė, entuziastingai optimistiška, bet sudėtinga emocinės ir kultūrinės adaptacijos emigracijoje pusė.

Pasiilgusiems jausmų ir gerų intencijų mamai. Mama yra mama ir Lietuvoje, ir Korėjoje. Ir vargsta, ir myli, ir reikalauja panašiai. Bet juk dažnai apie mamos vertę mums visiems prisimenam kiek per vėlai….

Kas yra meilė besikuriančioje šeimoje? Ar vis dar svarbi tabu linija – siekti geriausio draugo žmonos meilės? Kaip jaučiasi tokio trikampio herojai? – apie tai šis pasakojimas. Tikiu, kad jis gali būti biblioterapiniu, gebantiems ir siekiantiems giliau pažvelgti į gyvenimo labirintus.

Apie turinčius kitokį suvokimą žmones. Ar tai liga, ar mąstymo sutrikimas, nenoras prisitaikyti prie visuomenės normų?
Skaitydami tekstą pirmuoju asmeniu, turim kažkaip priimti reiškiamas mintis, nors tai ir nelengva. Bet toks kitokio mąstymo “išjautimas“ skatina kelti klausimus, galbūt specialistai gali rasti ir atsakymus į juos.
Knyga gali būti biblioterapine ne Viltimi, bet gilesniu suvokimu apie kitų „netilpimą į normalumo rėmus“.

Mėgstantiems skandinavišką atšiaurumą su viltimi. Apie gebėjimą išgyventi ir tęsti gyvenimą, net per karus, nepriteklių, sunkią kasdienybės naštą. Ir Meilė čia tokia… su išgyvenimo prieskoniu ir paklusimu tėkmei.

Pagrindinis romano siužetas skirtas išgyvenantiems gedulą. Juk su gedulu susidurti tenka visiems, jį išgyventi nelengva. Subtiliai aprašyti šį jausmą išgyvenančius autorei pavyko.
Sudzukis įkuria magišką traukos vietą Bell Gardia. Tai sodas ant kalno šlaito, kur nuolat siaučia nuožmūs vėjai. Sodo viduryje yra stebuklinga telefono būdelė. Telefonas neprijungtas prie laidų, jie tiesiog plazda vėjyje… ir stebuklingu būdu kalbantįjį telefonu sujungia su Anapilin iškeliavusiuoju. Čia vėl užsimezga ryšiai su pasauliu, kuriasi naujai sutiktų žmonių bendrystė, gyvenimas įgauna spalvų… Iš siužeto atšakų romane perteikiama daug kitų subtilių temų – vienatvė, paauglystės priešiškumo baimė, šeimos svarba ir kt.

Francesc Miralles romanas „Maži dalykai dideli“ yra tarsi lengva filosofijos knyga. Pagrindinis jos herojus Samuelis – literatūros dėstytojas, atsiribojęs nuo socialinių ryšių vyras. Katinas pralaužia ledus. O gal tas pralaužėjas buvo kitas katino šeimininkas, mansardoje gyvenantis a la pozityvių tekstų rašytojas, senjoras, paskatinęs katiną „atrasti“ kaimyną? Žodžiu, kaip tik katino krebždenimas į duris atrakina Samuelio gyvenimo srovę… ir į ją palengva suplaukia kiti keistuoliai, vaikystės meilė, nauji siekiai ir įsipareigojimai, … Vyksta judėjimas, Samuelis išeina iš savo siaurai apibrėžtų ribų.

Dvasingumo ieškojimai sovietmečiui baigiantis
Lauros Sintijos Černiauskaitės esė knyga „Džiaugsmynas“ man tapo 2022 metų pabaigos atradimu Sielai. Išties, tam kad pamatyti grožį, reikia pastangų, todėl panašių „džiugesio akimirkoms“ skirtų tekstų nėra daug. Tikiu, kad daugelis pasiilgstam nuoširdaus pamąstymo apie gyvenimo trapumą, čia slypinčias pamokas, kai autorius giliai nesikrapšto po skausmą bet kažką atranda. Labai smagu tokį tekstą aptikti.
Skaityti toliau “Džiugesio psalmynas“
Laiškai, beveik užmirštas žanras. Apie gyvenimo prasmės paieškas kalbėti laiškais… gal kažkada buvo įprasta?