Nesu įsitikinus, kad tai biblioterapinė knyga, bet taip sakė net keletas ją skaičiusiųjų. Skaityti toliau “Kvėpavimas į marmurą“
Kvėpavimas į marmurą
Kerėpla amerikietiškai
Apie Marlo Donato Parmellee knygą „Kerėpla: mano gyvenimas su IS“ ne kartą esu girdėjus, kažkas klausė, ar tai yra tikra biblioterapinė knyga? Ją skaitant, buvo dvejopas jausmas, – viena vertus, norėjosi tikėti oficialiomis, kad ir neformalių organizacijų – Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjungos ir Lietuvos neurologų asociacijos rekomendacijomis viršelyje. Norisi tikėti ir savo išmąstytomis kategorijomis apie tai, kad knygos herojė verta pagarbos. Ji ne tik kovoja su netikėta, baisia liga, bet ir išlieka optimistė, juokauja, savo požiūriu į ligą užkrečia kitus. Be to – ji įsilieja į neįgaliųjų judėjimą visoje šalyje, čia panaudoja savo talentus, – dainuoja ir groja savo anksčiau sukurtoje muzikinėje grupėje. Visa tai išties žavi. Bet… štai yra toks bet, kitas jausmas, kuris mane lydėjo visą knygos skaitymo kelią. Tai įvardinu kultūriniais skirtumais. Skirtingu auklėjimu ir suvokimu. Man visiškai nepriimtinas žavėjimasis drabužių etiketėmis, pagal tai vertinant aplinkinius… ir save. Man nepriimtinas „didvyriškumas“, kuriuo sakoma – aš vis tiek nusipirksiu tą rankinę už 40 svarų, kai jos vertė yra 200, ir jokia liga man nesutrukdys nueiti į išpardavimus. Nejučia sustoju skaičius. Apstulbstu, nėra kito žodžio… sunku suvokti, kad žmogui taip svarbu yra „gerai atrodyti“, paneigiant savo fizines galimybes ir toliau vaikščioti ant batelių 10 centimetrų pakulne ir klupinėti? Arba ta varomoji išlikimo jėga – noras įtikti įžymiems parduotuvės klientams – nes tai yra verta pasididžiavimo? Ir jokių egzistencinių klausimų, jokio gilinimosi į esmę – ką man sako ta liga? Ko aš iš jos galiu pasimokyti, suvokti? Kitaip pamatyti savo santykius, ryšius su aplinkiniais, pasauliu… Tik šimtus kartų pakartotas klausimas, – kodėl tai man taip atsitiko? Skaityti toliau “Kerėpla amerikietiškai“
Įvirtau į Isabelės Aljendės knygas
Pagavo mane, jau kelintą skaitau iš eilės („Dvasių namai“, „Visos mūsų dienos“ ir dabar – „Paula“) . Ir visos patinka. Ne tik dėl pasakojimo stiliaus, bet ir dėl siužeto, aprašomų jausenų, savito žvilgsnio į tekantį laiką, tiesiog – dėl nuoširdumo. Mistiško ir kartu paprasto pasakojimo apie gyvenimą. Norėjau paskaityti „Paulą“. Norėjau pajusti, kaip pamėgta autorė išreiškia savo skausmą, netekus dukters. Tikrai tai nelengva patirtis, kaip vėl pakilti, ją išgyvenus? Matyt, šiuo atveju rašymas veikė, kaip terapija. Skaityti toliau “Įvirtau į Isabelės Aljendės knygas“
Vaikystės prisiminimai ir išmintis
Vieną paskui kitą perskaičiau dvi knygas apie vaikystės prisiminimus. Jos tokios skirtingos – pagal epochą, aplinką, išgyvenimus ir patyrimus. Ir kartu – panašios – skaidriu žvilgsniu į pasaulį, jo pažinimą ir išgyvenimus. Pirmoji – Harper Lee „Nežudyk strazdo giemininko“ – apie autorės vaikystę 1935 metų Jungtinėse Amerikos valstijose. Antroji – Czeslaw Milosz „Isos slėnis“ – apie lenku save įvardinančio kūrėjo vaikystę Kėdainių apylinkėse, Lietuvoje. Abi knygas rekomendavo jas skaičiusieji, pasakojo, kokį didelį įspūdį jos palikusios, nors jas yra skaitę seniai. Vis dar pildau neskaitymo spragą, atsiradusią manyje per ilgą nutolinusį mane nuo grožinės literatūros laikotarpį. Abi knygos, mano nuomone, gali būti biblioterapinės asmenims, išgyvenantiems pasikeitimų baimę, apmąstant ar pasidalinant mintimis apie tai, kaip keičiasi vertybės, nuostatos, įsigalėjusi tvarka visuomenėje. Abi knygos gali būti biblioterapinės pažįstant platesnį gyvenimo kontekstą, patiriant naivoką (vaiko akimis) ir kartu – išmintingą žvilgsnį į pasaulį. Nes knygas rašė jau subrendę žmonės, bet dar mokantys išreikšti savo vaikystės, paauglystės svarbias problemas, skaudžius išgyvenimus.
Sovietinė tikrovė terapiškai
Nelengva knyga, bet ją paskaityti verta. Tarp meistriškai perteiktų istorijų daugelį veikėjų galėčiau pavadinti angelais, bet nemažai ten ir demonų. Tiesiog sovietinis gyvenimas, verta pasidžiaugti, kad gyvename kitaip ir tą šalį bei laikmetį galime suvokti nutolę per atstumą, …
Viršvalandžiai artėjant Dievui
Tikrai ne kartą teko sutikti citatų, ar užuominų iš Jurgos Ivanauskaitės knygos „Viršvalandžiai“. Tikrai norėjau ją perskaityti, sąmoningai ieškojau, bet keliai į knygą ilgai buvo užverti. Būna taip, ne kartą tą teko patirti, – klaidžioji aplink, pagal tam tikrus ženklus manai, – jau radau, bet ir vėl supranti, kad ne tai. Nelabai suprantu, kodėl į šią knygą man taip ilgai neatsivėrė kelias, bet šį kartą esu dėkinga socialinių tinklų galimybėmis, nes per juos gavau tikslią nuorodą, ko ieškoti. Apie „Viršvalandžiai“ ant mano sienos parašė du žmonės. Ir iš karto radau, ir paskaičius tikrai žinau, kad tai knyga, kuri daugeliui gali būti biblioterapine. Skaityti toliau “Viršvalandžiai artėjant Dievui“
Žodis ir jo galia
Šią knygą esu varčiusi rankose ir…nesiryžau nusipirkti. Nes pasirodė per daug … net nežinau ko per daug. Matyt, per daug … evangelijos joje? Per aštriai perteikiamas tikėjimas. Sunku buvo net parašyti šiuos žodžius dabar. Bet taip yra… Mane ši knyga išgąsdino savo stiprybe ir įsitikinimais. Tai J. Meyer „Žodžio galioje mirtis ir gyvenimas“. Jeigu knygą skaitėte, tai gal mane suprasite… bent jau esu nuoširdi sau.
Pokalbiai su amžininkais
Skaityti Jurgos Ivanauskaitės knygas man nelengva. Iki šiol jos skaitytų romanų, nei kelionių knygų biblioterapinėmis negalėjau įvardinti, bent jau savo subjektyvia patirtimi. Vis norėjau paskaityti jos paskutinę eilėraščių knygą, kuri (kaip ne kartą esu kažkur skaičiusi) labai skiriasi nuo ankstesnės kūrybos. Bet netgi nacionalinėje bibliotekoje „Odės džiaugsmui“ paskaityti negavau, ją skaityti galima tik skaitykloje. Taip ir neprisiruošiau tam žygiui. Bet… praeinant palei Laisvalaikio skaitymo fondą, išdėstytą fojė, akis užkliuvo už „Švelnūs tardymai“ viršelio. Ištraukiau, nustebau, kad tai – J. Ivanauskaitės knyga… ir ją pasiėmiau.
Knyga apie vertybes ir… nuvažiavusį stogą
Apsidžiaugiau aptikus kitų rekomenduojamą knygą apie vertybes. Ne šiaip teorinę knygą, o romaną. Labai norėjau ją perskaityti. Tai Robert M. Pirsig knyga „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“. Perskaičiau ir manau, kad jos apibūdinimas buvo netikslus, netgi – klaidinantis. Tai nėra romanas, nors galima pamatyti šio žanro užuominas, – atsekti pasakojimo siužetą, susikurti keleto herojų portretus, charakterių detales. Aš šią knygą įvardinčiau autobiografine atradimų knyga. Apie skaudžias per gilių apmąstymų pasekmes, šiandienine terminologija vadinamas „nuvažiavusiu stogu“. Žinoma, tai mano nuomonė. Ji pakankamai subjektyvi. Skaityti toliau “Knyga apie vertybes ir… nuvažiavusį stogą“
Vyrai pripažįsta šią knygą biblioterapine
Ne kartą susitikimuose ir praktiniuose užsiėmimuose esu girdėjusi dalyves sakant, kad vyrai bibliotekose dažnai teiraujasi ir skaito Juozo Požėros knygą „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Neseniai tai išgirdau dar kartą iš biblioterapijai skirtame užsiėmime dalyvavusio vyro, kuris pasakė: „skaitydamas šią knygą aš supratau, kaip svarbu artimiesiems sakyti gerus žodžius“. Jau vien šis argumentas yra labai svarus, nors vyras paminėjo ir dar keletą. Šį kartą pasiryžau neatidėliodama knygą susirasti ir paskaityti. Skaityti toliau “Vyrai pripažįsta šią knygą biblioterapine“
BIBLIOTERAPIJA 