Lauros Sintijos Černiauskaitės esė knyga „Džiaugsmynas“ man tapo 2022 metų pabaigos atradimu Sielai. Išties, tam kad pamatyti grožį, reikia pastangų, todėl panašių „džiugesio akimirkoms“ skirtų tekstų nėra daug. Tikiu, kad daugelis pasiilgstam nuoširdaus pamąstymo apie gyvenimo trapumą, čia slypinčias pamokas, kai autorius giliai nesikrapšto po skausmą bet kažką atranda. Labai smagu tokį tekstą aptikti.
Skaityti toliau “Džiugesio psalmynas“
Laiškai, beveik užmirštas žanras. Apie gyvenimo prasmės paieškas kalbėti laiškais… gal kažkada buvo įprasta?
Šviesus humoras, neblėstanti meilė, atpažįstamos kasdienybės detalės… ir dozė mistikos.
Piotr Adamczyk romanas „Ilgesių namas“ – užgriebusi mane knyga. Šviesus humoras, neblėstanti meilė, atpažįstamos kasdienybės detalės… na ir kažkiek mistikos. Kuri šioje knygoje, mano, nuomone, nelabai reikalinga. Bet toks jau autoriaus sumanymas, gal kai kuriuos skaitytojus paslaptingi nuotykiai ir sąsajos su senove labiausiai patraukia, ką gali žinoti.
Skaityti toliau “Sovietinių laikų lenkai Vroclave“
Iš keleto naujai sutiktų moterų išgirdau gerus atsiliepimus apie šią knygą
Jeigu žmogus turi poreikį jausti kito Meilę, tuo tikslu jis gali nusipirkti robotą…
Kazuo Ishiguro romanas Klara ir Saulė yra apie jausmus. Apie tai, kokie jie mums reikalingi. Nes tikimės, kad draugystei sukurti robotai mums atstos artimuosius, galėsime jais pakeisti amžinybėn išėjusius. Kažin, ar taip ir bus?
Skaityti toliau “Robotas ir Jausmai“
Vaikų namuose augusios mamos išmokta prievartos išgyvenimo strategiją taikoma šeimoje. Gal tai sovietinio mentaliteto specifika, o gal tiesiog asmenybės bruožai.
Romantiška istorija paremta tikrais faktais. Ne apie Danijos princą, o apie Šekspyro šeimos gyvenimą. Ir vis tik tos dvi istorijos susijusios…
Giovannino Guareschi trumpų pasakojimų knyga „Don Kamilis. Mažasis pasaulis“ parašyta XX amžiaus viduryje. Turinys aktualus ir dabar, nes istorijos apie žmogiškąsias vertybes nesensta.
Psichologiškai padeda ir įsivaizduotas, ar paties sukurtas atsiprašymas. Ši knyga apjungia kūrybinį rašymą terapiniu tikslu. Geriau įsivaizduoti atiprašymą, nei nuolat sukti skaudinančias mintis.
Iki perskaitant Patrik Svensson knygą „Apie ungurius ir žmones“, ungurys man asocijavosi tik su nelabai skania, riebia žuvimi iš vaikystės prisiminimų. Nelabai malonūs, tiesą sakant, prisiminimai. Todėl niekada nebūčiau įtarusi, kad ungurys yra kažkokia išskirtinė paslaptis, kurios atskleidimui ne vienas mokslininkas skyrė daug energijos, laiko, užsispyrimo. Pradedant Aristoteliu, keletu mokslininkų – gamtininkų, kurių aš nežinojau, ir netgi Froidu, – labai domėjosi paslaptingu ungurio gyvenimu. Skaityti apie tai man patiko, todėl ir kitiems rekomenduoju.
BIBLIOTERAPIJA 