JAV gyvenančios kinų kilmės amerikietės Celeste Ng romanas „Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau“ susiskaitė greitai. Nors knygos apimtis viršija 350 puslapių. Skaitėsi greitai… nes viskas ten išrašyta, praktiškai nebuvo vietų, kuriose reiktų sustoti, apgalvoti apie kontekstą ar reikšmes. Na, tiesiog puikiai sukramtytas produktas, paaiškinta viskas iki smulkmenų. Siužetas intriguojantis, daug „moteriškai nutylimų“ problemų, su kuriomis, matyt, greičiausiu laikotarpiu susitiksim ir mes (jau sutinkame, bet gal dar ne taip aštriai?) Tai – surogatinės motinos, moters ir motinystės santykis, ar idėja, kaip čia ją pavadinti. Seksualumas paauglystėje, čia ištinkančios problemos, kurių sprendimus akmeniu nešiojamės visą gyvenimą (cituojant knygos mintį). Demokratija, kai kartu sugyvena (?) skirtingos rasės, lygūs visi sluoksniai, kiekvienas turi vienodai galimybių…. siekti. Ir viską užgožiantis menas, buvimas kūryboje. Skaityti toliau “Tobuli gyvenimai“
2019 metų gruodžio 12 d. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Didžiojoje auditorijoje vyko netradicinis renginys. Konferencija – įprasta akademinei bendruomenei renginių forma, netradicinė yra pati tema. Konferencijos pranešėjai pristatė įžvalgas, patirtis, tyrimus ir net ES institucijų dokumentus apie meno įtaką asmens sveikatai. 
Lorenzi Licalzi romaną „Ko tu iš manęs tikiesi?“ pati kažin, ar būčiau atradusi. Jį perskaičiau pagal klubo narių pasirinkimą. Knyga apie senatvėje patirtą meilę, be to – senelių namuose… kažkodėl suintrigavo daugelį klubo narių. Gal keičiasi mūsų suvokimas, kad meilė gali ištikti tik jaunimą? 
Kurį laiką tikslingai save sustabdžiau Irvin D. Yalom‘o knygų skaityme. Kartais psichoterapijos pasidaro per daug… Bet po gerų metų Nacionalinės bibliotekos Laisvalaikio skaitinių lentynoje aptikus neskaitytą Yalomo knygą „Mamytė ir gyvenimo prasmė“ dvejonių apie tai, ar ją noriu skaityti, neturėjau. Ir džiaugiuosi. Jau atradusiųjų I. D. Yalomo istorijų žavesį, raginti paskaityti šią knygą ir nereikia. O dar neskaičiusiems jo knygų, labai rekomenduoju perskaityti. Tiesiog kaip galimybę geriau suvokti save ir aplinkinius. 
Taip gavosi, kad iš eilės skaičiau labai moterišką (Beatos Tiškevič „Vyvenimas“) ir labai vyrišką (Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“) knygas apie dabartį, tiksliau kronika yra apie jau šiek tiek nutolusius laikus. Bet tikrai iš mano gyvenimo. Todėl ir reakcija į pastarąją knygą gal kiek kitokia, nei būčiau ją skaičius kitu metu. 
Algirdo Kumžos knyga „Rasa. Po angelo sparnu“ yra klasikine knyga pagal biblioterapijos teoriją – aprašyta tikra, viltinga istorija apie neįtikėtinus dalykus, apie stebuklingai nugyventus 7 metus po diagnozuotos ketvirtos stadijos sunkios onkologinės ligos. Biblioterapine šią knygą vadinu dėl to, kad joje daug Vilties, ieškojimo, veržimosi į aktyvų, tikslingą Gyvenimą. Kartu čia yra ir nevilties, savigailos, baimės, pykčio ir kitų neigiamų emocijų su kuriomis Rasai pavyko susitvarkyti. Tai įveikti Rasai Rojienei tapo įmanoma dėl sutiktų nuostabių pagalbininkų, realiai gyvenančių žmonių, padėjusių jai ne tik gydyti ligą, bet ir priartėti prie Dievo ir tęsti gyvenimą.
Norintiems atsigauti ir mėgstantiems naivius pozityvistinius tekstus Davido Michie romanas „Dalailamos katė“ tikrai paglostys širdį. Ne tik sužinosite budizmo filosofijos pradmenis, bet ir pasigėrėsite autoriaus sugebėjimu per katės santykius su aplinkiniu pasauliu paaiškinti daugeliui rūpimas Meilės, Pagarbos, Dosnumo, Atjautos ir kitas kategorijas. 
Davido Grossmano romanas „Užeina kartą arklys į barą“ apie tai, kaip pagyvenęs humoristas nusprendžia pažymėti savo gimtadienį. 57 metai – subrendęs, atsakingas žmogus, gimtadienio proga mažai tikėtini akibrokštai. Juo labiau, kad į išvakarėse vykstantį pasirodymą jis pakviečia draugą. Draugą? – kažin, ar taip galima pavadinti pakviestąjį, su pagrindiniu knygos herojumi susijusį nuo pat vaikystės. Suplanuotas humoro – anekdotų šou virsta prisiminimų, skaudžių išgyvenimų kupinu pasakojimu – tarsi išpažintimi. Su agresijos sau priemaišomis. Ir pasipiktinusia publika. 
Skaitytojų klubą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kartu su Rasa Derenčiene įkūrėme 2018 metų spalio mėnesį. Pirmasis sezonas truko 8 mėnesius, gegužę išsiskirstėme vasarai, iš karto sutarusios dėl susitikimo rudenį. Sezonas pavyko, – nes paskutiniojo susitikimo metu jau sklandė išankstinio pasiilgimo žavesys. „Norėsim susitikti jau rugsėjį, nelaukime spalio“ – kalbėjo narės, geriau iš karto numatykim datą ir knygą. Buvo malonu suvokti, kad ne tik mes, organizatorės, lauksiam mielų pokalbių ilgėjančiais vakarais…. 
BIBLIOTERAPIJA 