Elizabeth Strout romaną „Aš esu Liusė Barton“ perskaičiau beveik vienu atodūsiu, ji mane labai įtraukė. Pati sau negaliu atsakyti, ar tai reiškia, kad man vis dar aktualūs sudėtingi santykiai su mama? Visada pritariau nuomonei, kad mama yra mama ir ne vaikams ją kritikuoti, ar kažkaip kitaip interpretuoti. Galima tik bandyti geriau suprasti. Ko gero, tam ir yra skirta ši knyga – geriau suprasti savo santykius su šeima, mama. Kaip ir kodėl viskas vyko būtent taip. Kaip vaikystės patirtys darė įtaką savo kuriamai šeimai. Skaityti toliau “Skaudūs vaikystės prisiminimai“
Prasmingas gyvenimas ir mirties artumas
Bronnie Ware nėra profesionali slaugytoja, ji tokia tapo praktiškai slaugydama mirštančius žmones. Kaip ir ji nėra baigusi kūrybinio rašymo, nei literatūros studijų, taigi – nėra profesionali rašytoja. Bet jos publikuota knyga „5 dažniauios apgailestavimų priežastys mirštant“ gali būti terapine daugeliui žmonių. Matyt, jau yra terapine, nes vis dar mūsų visuomenėje kalbėti nuoširdžiai apie mirtį išdrįsta mažai kas. O juk susiduriame su šiuo reiškiniu ir iš jo kylančiomis emocijomis tenka kiekvienam. Skaityti toliau “Prasmingas gyvenimas ir mirties artumas“
Laisvė garbinti ideologiją
Juliano Barneso romaną „Laiko triukšmas“ skaičiau su dideliu susidomėjimu. Biografinis romanas apie įžymų kompozitorių, tarnavusį sovietų valdžios ideologijai, Dmitrijų Šostakovičių. Biografiniai daug pasiekusių kūrėjų romanai dažnai būna biblioterapiniai, tai ir lėmė apsisprendimą pasirinkimo skaitymui. Knygą skaičiau su dideliu pasitenkinimu, tačiau… apie galimą jos biblioterapinį poveikį turėjau pamąstyti ilgokai. Galiausiai nusprendžiau, kad knyga gali būti terapine visiems kūrėjams. Knyga skatina apmąstyti, kad nėra idealių sąlygų kūrybai, o kūrėjas gali (ar net privalo?) tarnauti pačiai kūrybai, ne valdžiai, ar ideologijai. Šiam laikotarpiui aktualiau – ne reklamai ar rinkodarai… Daugumai skaitytojų knyga gali pasitarnauti geriau suvokiant sudėtingas ideologijos „garbinamų“ kūrėjų dilemas, išgyvenimo ir galimybių kurti kainą. Kita vertus, romane yra puikių vietų, atskleidžiančių kūrybiškumo svarbą, žavesį, grožį – nežiūrint viso bjauraus konteksto, tai malonu pajausti. Skaityti toliau “Laisvė garbinti ideologiją“
Motinos pienas sovietmečiu
Jeigu dar liko neskaičiusių Noros Ikstenos romano „Motinos pienas“ tai noriu paskatinti tai padaryti. Nors pati turiu abejonių, ar didžiajai daliai skaitytojų ši knyga bus biblioterapine. Joje nėra daug vilties, tiesa sakant, Vilties čia tikrai trūksta, nėra iš ko jos pasisemti, – nei iš mamos, nei iš senelių, nei iš gimtinės ar profesinės veiklos… Juk viltimi netaps užnuodytas motinos pienas, nors šio natūraliausio gamtos maisto paskirtis – teikti kūdikiui gyvybės, Meilės, Pasitikėjimo. Skaityti toliau “Motinos pienas sovietmečiu“
Gyvenimas laiškais (sau?)
Apie Michailo Šiškino romaną „Laiškų knyga“ išgirdau iš biblioterapijos užsiėmimus lankiusių dalyvių. Ne vienai iš jų ši knyga suteikė impulsų apmąstyti savo gyvenimą, pasisemti stiprybės. Skaityti toliau “Gyvenimas laiškais (sau?)“
Literatūros dėstytojo gyvenimas
Ko galima pasimokyti iš JAV universitete XX amžiaus viduryje dirbusio literatūros dėstytojo gyvenimo? Jei būčiau sau kėlus tokį klausimą, kažin ar būčiau skaičiusi John Williams romaną „Stouneris“. Nebuvo tokio klausimo, nes knygą skaitėme LNB Knygų klube. Taip jau išėjo, kad per metus išmokau klubo nariais pasitikėti. Tai, ką iš pasiūlytų variantų išrenkam – dar ne kartą nenusivyliau. Ne aš viena džiaugiuosi diskusijomis. Nes tarp išsakytų nuomonių ne kartą buvo ir tokių: „tokios knygos pati nebūčiau skaičiusi iki galo“ Arba „tikrai nebūčiau priėjusi iki šios knygos“. Bet juk taip ir praturtinam save, pažindamas kitus. Skaityti toliau “Literatūros dėstytojo gyvenimas“
Savarankiškas, reiškia laimingas žmogus?
Panašūs knygos pavadinimai mane atbaido nuo skaitymo. Bet šį kartą knygą rekomendavo biblioterapijos užsiėmimo Šiauliuose dalyvė. Senjorai skaito tokias knygas ir jos veikia biblioterapiškai. Nusprendžiau paskaityti L. Gounelle psichologinį romaną „Laimingas žmogus“, kad suprasčiau, kokios knygos patinka mėgstantiems skaityti senjorams. Skaityti toliau “Savarankiškas, reiškia laimingas žmogus?“
ŠIAURĖS ATĖNAI apie biblioterapiją
2019 metų kovo mėn. kultūros laikraštyje “Šiaurės Atėnai“ publikuotas Rusijos mokslininkės Natalijos Ščerbininos straipsnis apie biblioterapiją.
Išmintinga knyga
Axel Munthe autobiografinį romaną „Knyga apie San Mikelę“ skaičiau antrą kartą. Pasitvirtino taisyklė, kad geras knygas kiekvieną kartą skaitai kitaip, atrandant vis naujus pasakojimo aspektus. Nustebau, nes knygą skaičiau ne taip jau ir seniai, prieš keletą metų. Bet prisiminiau visai kitaip, nors išlikusios detalės ir dabar mane giliai palietė. Tačiau naujų istorijų, temų ir potemių knygoje atradau daug daugiau, nei jų prisiminiau. Kodėl tiek daug pamiršau? O gal įsiminiau tik tai, kas tuomet buvo aktualiausia? Skaityti toliau “Išmintinga knyga“
Amžinosios vertybės išlieka?
Žodis bestseleris, o ypač šalia jo esantis epitetas (?) Nr. 1 paprastai mane nuteikia kritiškai, o juo pažymėtas produktas, (tai yra knyga) veikia atstumiančiai. Tačiau šia nuostata suabejojau po mokslinių diskusijų tarptautiniame skaitymą analizuojančių mokslininkų tinkle. Išsivysčiusių kapitalistinių šalių žmonės įpratę viską matuoti ekonomine verte. Jeigu milijonai perka tą patį produktą, reiškia jis vertas pagarbos. Netgi tuomet, kai kalbame apie nematerialų dalyką, kurį mums iš viso dar vis neįprasta vadinti produktu. Šios mintys man siejasi su šiuolaikinės amerikiečių rašytojos Ann Patchett XXI amžiuje parašytu romanu „Vieningieji“ . Skaityti toliau “Amžinosios vertybės išlieka?“
BIBLIOTERAPIJA 