Skaitymo rekomendacijos
Ninos George romaną „Levandų kambarys“ ketinau perskaityti daug anksčiau. Juk joje aprašyta literatūrinės vaistinės idėja pasinaudojo Vilniaus A. Mickevičiaus biblioteka. Apie šią puikią idėją išgirdau gerokai anksčiau, nei perskaičiau romaną. Iki šio laiko vis pavydėdavau pasakojantiems apie kvapų ir literatūrinių – biblioterapinių minčių pripildytą romantišką pasakojimą. Skaityti toliau “Literatūrinė vaistinė“
Harriet Godhor Lerner knygą „Pykčio šokis“ susitikimuose žmonės dažnai pamini, kaip biblioterapinę knygą. Todėl ją paskaityti norėjau ir aš, nors šiaip tokių savipagalbos (receptų – patarimų) knygų vengiu. Ne kartą esu patyrusi, kad suformuluoti patarimai mane kažkaip keistai veikia. Aš jais sunkiai patikiu, ir iš karto turiu tarsi nusistatymą, kad jie man netinka. Panašiai buvo ir šį kartą. Skaityti toliau “Pakeisti santykius su artimais žmonėmis“
Autobiografinis romanas apie sudėtingą vaikystę. Dabar tai vieša tema, matome reportažus per TV, girdime skaudžias istorijas iš vaikų gydytojų. Matyt, gerai, kad kalbame, nes viešumas tokiuose sunkiuose patyrimuose labai svarbus. Paskaičius Chip St. Clair knygą „Drugelių sodas“ kiek kitaip suvokiu kitų pastangas vaikus apsaugoti nuo smurto. Netgi šioms pastangoms išvirstant ir į kitokias skaudžias istorijas. Skaityti toliau “Nutraukti smurto ratą“
Tikrai norėjau perskaityti Alan Lightman knygą „Einšteino sapnai“. Skaičiau interviu su autoriumi, norėjau, bet nenuėjau į susitikimą su juo literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“. Tikriausiai dėl to turėjau didelius lūkesčius, tarsi laukiau stebuklo. Pačiai gaila, kad paskaičius romaną, kiek nusivyliau… Net ir dabar nekaip jaučiuosi, kad taip atsitiko… Skaityti toliau “Kaip mes užstringame arba prasilenkiame laike“
Apie vaikus šiomis dienomis Lietuvoje kalba visi, na, bent jau žiniasklaida lūžta nuo minčių apie tai, kaip mes skriaudžiam vaikus. Mes, suaugusieji, tvarkom pasaulį lyg ir norėdami vaikus apsaugoti, o išeina priešingai. Geri ketinimai išvirsta teroru prieš pamatinę visuomenės sanklodą – šeimą, ir joje augančius vaikus. Bet kalbėti norėjau ne apie tai, o apie Miros Rothenberg stebuklingą meilę psichinėmis ligomis sergantiems vaikams, atspindėtą jos pačios parašytoje knygoje „Vaikai smaragdo akimis“. Kaip sunku mylėti ne savo pasaulyje gyvenantį vaiką, kaip sudėtinga jam padėti… ir vis tik yra jėga, kuri nugali net ir beviltiškose situacijose – tai Meilė, noras suprasti ir padėti nuskriaustiesiems… Skaityti toliau “Gydymas meile“
2018 metų spalio 12 d., neįprastai šiltą rudens periodui penktadienį Birštono Kurhauzas vos sutalpino norinčius dalyvauti biblioterapijai skirtoje konferencijoje. Nors tokiu antplūdžiu konferencijos senbuviai nelabai ir besistebim, – tradiciškai jau ketvirtą kartą vykstančioje konferencijoje „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti“ dalyvių visada būna daug. Anot Neringos Lašienės „konferencija buvo puikiai apgalvota ir organizuota. Jau pradedant nuo konferencijai skirto informacijos rinkinio dalyviams, kurį galėčiau apibūdinti, kaip “tikrai moteriško formato kūriniu“. Nes visas aplankas lengvai telpa į rankinuką. Šimtas žmonių, susirinkusių jau į ketvirtąją konferenciją, irgi įkvepia. Važiuodamos kalbėjomės, kiek gali būti klausytojų, tai bibliotekininkės manė, kad ne daugiau penkiasdešimties.“ Skaityti toliau “Geri rezultatai įkvepia“
2017 metų spalio 2-5 dienomis keliavau į Stavangerį, vieną iš didžiųjų Norvegijos miestų. Čia vyko paskutinis COST programos mokslininkų tinklo EREAD susitikimas, dalyvaujant visų šalių atstovams. Nors pagrindinis šio susitikimo tikslas buvo patvirtinti besibaigiančios programos administratorių veiklos ataskaitą, bet kartu vyko ir susitikimų su praktikais konferencija. Džiugu, kad tiek daug žmonių iš visos Europos dirba skaitymo srityje. Šios programos teminiai rėmai – skaitymo evoliucija, besikeičiantys skaitymo įpročiai ir su tuo susiję edukaciniai, ergonominiai, leidybiniai procesai. Kol nežsimiršo, norisi pasidalinti įspūdžiais… Skaityti toliau “Baigėsi katino dienos tarp skaitymo mokslininkų“
Fredrik Backman romaną „Gyveno kartą Uvė“ perskaičiau pagal gautą rekomendaciją. Knygą biblioterapine įvardino net keletas bibliotekininkų, susirinkusių į biblioterapijos seminarą. Knyga skaitoma, populiari, jos sukūrimo istorija šiuolaikiška, – autorius pradėjo nuo nedidelių pasakojimų tinklaraštyje, sulaukęs susidomėjimo, pasakojimus sujungė į vientisą siužetą romane. Knygos viršelis skelbia, kad jau yra pasakojimo motyvais sukurtas ir filmas. Jau tai pasako, kad knyga nemažai kam patinka. Skaityti toliau “Pozityvi knyga apie neprisitaikymą“
Marlen Haushofer romaną „Siena“ bandžiau skaityti ir anksčiau. Tačiau neįveikiau. Šį kartą jį įveikiau daugiau iš užsispyrimo, nei susižavėjimo. Nes ne kartą esu girdėjusi kitus šį romaną įvardinant biblioterapiniu. Keista, bet pagaliau jį įveikusi ir aš galiu pritarti – tikrai ši knyga priverčia susimąstyti, praplėsti savo suvokimo ribas, kelti klausimus, kurie anksčiau į galvą nelįsdavo. Ir tai verčia ieškoti atsakymų, mąstyti… Bet tai knyga, kurią sunku skaityti. Tikriausiai daug įdomiau būtų apie ją diskutuoti mėgstančių dalintis įžvalgomis būrelyje. Nes pirmiausia tai išties… niūri, neigianti socialinį gyvenimą knyga. Belieka ieškoti atsakymų, kodėl taip yra? Kodėl moteriai reikia kažkuo rūpintis, o vyrams – žudyti? Skaityti toliau “Gyventi už sienos“
Birutės Pūkelevičiūtės romaną „Aštuoni lapai“ ne kartą girdėjau įvardinant biblioterapiniu. Nes jį skaitant prasiplėtė gyvenimo suvokimas, per herojės išgyvenimus atsivėrė savojo gyvenimo sužeidimų ir atradimų priežastys. Nors tai sunki istorija, kurioje gretinamas prieškario valstybės tarnautojo šeimos gyvenimas Kaune ir bėgimas nuo karo, patiriant varginančią bėglių kelionę paskui vežimą. Aprašomas naujųjų užkariautojų smurtavimas, knygos herojei iššaukęs pasąmonės diktuojamas išgyvenimo strategijas. Ir per tai bręstantis žmogiškumas, moralinis pasirinkimas, vaikystės pamokas keičiant suaugusiojo atsakomybe. Skaityti toliau “Aštuoni gyvenimo lapai“
BIBLIOTERAPIJA 