Vicki Myron ir Bret Witter knygą „Diujis: Katinas, apvertęs pasaulį aukštyn kojom“ vėl prisiminiau 2018 metų vasaros biblioterapijos stovykloje. Viena iš dalyvių šią knygą įvardino biblioterapine. Prisiminiau, kad apie ją kalbėjo 2009 metais Komunikacijos katedroje Informologijos studentams dėstęs Delmus Williams ir jo žmona Betty. Abu ne kartą minėjo autobiografinę Amerikos provincijos miestelio bibliotekos direktorės knygą. Atrodytų, knyga apie katiną, bet išties ji yra apie gyvenimą, XX amžiaus antros pusės amerikietės gyvenimą. Šios moters gyvenimo sunkią akimirką naują motyvaciją suteikė išgelbėtas vargšas katinukas, kurį moteris šaltą žiemos rytą aptiko įgrūstą į bibliotekos knygoms grąžinti skirtą angą. Katinas tapo miestelio simboliu, išgarsinusiu miestelį visame pasaulyje. Besąlygiškai mylėdamas Vicki, jis globojo ir visus bibliotekininkus, ir net bibliotekos svečius, – leidosi jų glostomas, demonstravo, ką mokantis, ant kelių susirangydavo kaip tik tiems, kam reikėjo jo šilumos ir t.t. Skaityti toliau “Katinas gydo ne tik biblioteką“
Amerikietė dykumoje
Morgan Marlo knyga „Dykumos balsai“ turi paantraštę: moters kelionė į neatmenamų laikų Australiją. Ne kartą pagalvojau – ar tai buvo reali kelionė, ar mokslininkės gerai sumeistrautas siužetas, įterpiant etnologijos, psichologijos, sveikatos mokslų ir dar kitokių sričių populiariąją žiniją? Skaityti toliau “Amerikietė dykumoje“
Jeigu esi kitoks
Romano „Stebuklas“ autorė R. J. Palacio pabrėžia, kad istorija yra išgalvota. Beje, ji pasisako, kad pasirašo slapyvardžiu. Nors prisipažįsta, kad impulsą pasakojimui gavo pamačiusi mergaitę prie ledainės. Ir iš to gimė tokia jautri, jaudinanti istorija apie vaiką (romane – berniuką Ogastą), patį save apibūdinantį žodžiais: „Nepasakosiu, kaip aš atrodau. Kad ir ką manytumėt, tikriausiai yra daug baisiau“. Šiurpoka, kai skaitai, – apsigimėlis, be nosies, vaiduoklis, visi pamatę ima klykti arba išplečia akis ir tuoj pat nusisuka ir t.t. Taip jis jaučiasi, visą neilgą gyvenimą gyvena taip. Argi keista, kad jis nenori eiti į kiemą, prie vaikų, ir net – sutikti nepažįstamų suaugusiųjų. Visa ta situacija jautriai ir kartu paprastai, įterpiant humorą, aprašyta. Manau, šią istoriją būtina perskaityti visiems. Tam, kad suprastume, kaip žiauriai (patys to nesuprasdami) mes skaudiname „kitokius“. Juk nebūtina turėti tokius išskirtinai retus nukrypimus nuo “normos“, panašiai tikriausiai jaučiasi daugelis kitokių, nei yra įprasta, žmonių – su viršsvoriu, mažo ūgio ir su kitokiais akivaizdžiai matomais išvaizdos „standartų neatitikimais“. Skaityti toliau “Jeigu esi kitoks“
Laiškai Dievui
Knyga apie tai, kaip mažas vėžiu sergantis berniukas rašė laiškus Dievui, vadinasi „Oskaras ir ponia Rožė“, ją parašė prancūzas Eric-Emmanuell Schmitt. Nuostabi knyga, man ji biblioterapinė. Ją galiu rekomenduoti skaitymui, – visiems, gal net ir nelabai mėgstantiems skaityti. Na, nebent visiškai netikintiems ir neturintiems vaizduotės, ji galėtų nepatikti. Skaityti toliau “Laiškai Dievui“
Kvėpavimas į marmurą
Nesu įsitikinus, kad tai biblioterapinė knyga, bet taip sakė net keletas ją skaičiusiųjų. Skaityti toliau “Kvėpavimas į marmurą“
Kerėpla amerikietiškai
Apie Marlo Donato Parmellee knygą „Kerėpla: mano gyvenimas su IS“ ne kartą esu girdėjus, kažkas klausė, ar tai yra tikra biblioterapinė knyga? Ją skaitant, buvo dvejopas jausmas, – viena vertus, norėjosi tikėti oficialiomis, kad ir neformalių organizacijų – Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjungos ir Lietuvos neurologų asociacijos rekomendacijomis viršelyje. Norisi tikėti ir savo išmąstytomis kategorijomis apie tai, kad knygos herojė verta pagarbos. Ji ne tik kovoja su netikėta, baisia liga, bet ir išlieka optimistė, juokauja, savo požiūriu į ligą užkrečia kitus. Be to – ji įsilieja į neįgaliųjų judėjimą visoje šalyje, čia panaudoja savo talentus, – dainuoja ir groja savo anksčiau sukurtoje muzikinėje grupėje. Visa tai išties žavi. Bet… štai yra toks bet, kitas jausmas, kuris mane lydėjo visą knygos skaitymo kelią. Tai įvardinu kultūriniais skirtumais. Skirtingu auklėjimu ir suvokimu. Man visiškai nepriimtinas žavėjimasis drabužių etiketėmis, pagal tai vertinant aplinkinius… ir save. Man nepriimtinas „didvyriškumas“, kuriuo sakoma – aš vis tiek nusipirksiu tą rankinę už 40 svarų, kai jos vertė yra 200, ir jokia liga man nesutrukdys nueiti į išpardavimus. Nejučia sustoju skaičius. Apstulbstu, nėra kito žodžio… sunku suvokti, kad žmogui taip svarbu yra „gerai atrodyti“, paneigiant savo fizines galimybes ir toliau vaikščioti ant batelių 10 centimetrų pakulne ir klupinėti? Arba ta varomoji išlikimo jėga – noras įtikti įžymiems parduotuvės klientams – nes tai yra verta pasididžiavimo? Ir jokių egzistencinių klausimų, jokio gilinimosi į esmę – ką man sako ta liga? Ko aš iš jos galiu pasimokyti, suvokti? Kitaip pamatyti savo santykius, ryšius su aplinkiniais, pasauliu… Tik šimtus kartų pakartotas klausimas, – kodėl tai man taip atsitiko? Skaityti toliau “Kerėpla amerikietiškai“
Įvirtau į Isabelės Aljendės knygas
Pagavo mane, jau kelintą skaitau iš eilės („Dvasių namai“, „Visos mūsų dienos“ ir dabar – „Paula“) . Ir visos patinka. Ne tik dėl pasakojimo stiliaus, bet ir dėl siužeto, aprašomų jausenų, savito žvilgsnio į tekantį laiką, tiesiog – dėl nuoširdumo. Mistiško ir kartu paprasto pasakojimo apie gyvenimą. Norėjau paskaityti „Paulą“. Norėjau pajusti, kaip pamėgta autorė išreiškia savo skausmą, netekus dukters. Tikrai tai nelengva patirtis, kaip vėl pakilti, ją išgyvenus? Matyt, šiuo atveju rašymas veikė, kaip terapija. Skaityti toliau “Įvirtau į Isabelės Aljendės knygas“
Vaikystės prisiminimai ir išmintis
Vieną paskui kitą perskaičiau dvi knygas apie vaikystės prisiminimus. Jos tokios skirtingos – pagal epochą, aplinką, išgyvenimus ir patyrimus. Ir kartu – panašios – skaidriu žvilgsniu į pasaulį, jo pažinimą ir išgyvenimus. Pirmoji – Harper Lee „Nežudyk strazdo giemininko“ – apie autorės vaikystę 1935 metų Jungtinėse Amerikos valstijose. Antroji – Czeslaw Milosz „Isos slėnis“ – apie lenku save įvardinančio kūrėjo vaikystę Kėdainių apylinkėse, Lietuvoje. Abi knygas rekomendavo jas skaičiusieji, pasakojo, kokį didelį įspūdį jos palikusios, nors jas yra skaitę seniai. Vis dar pildau neskaitymo spragą, atsiradusią manyje per ilgą nutolinusį mane nuo grožinės literatūros laikotarpį. Abi knygos, mano nuomone, gali būti biblioterapinės asmenims, išgyvenantiems pasikeitimų baimę, apmąstant ar pasidalinant mintimis apie tai, kaip keičiasi vertybės, nuostatos, įsigalėjusi tvarka visuomenėje. Abi knygos gali būti biblioterapinės pažįstant platesnį gyvenimo kontekstą, patiriant naivoką (vaiko akimis) ir kartu – išmintingą žvilgsnį į pasaulį. Nes knygas rašė jau subrendę žmonės, bet dar mokantys išreikšti savo vaikystės, paauglystės svarbias problemas, skaudžius išgyvenimus.
Sovietinė tikrovė terapiškai
Nelengva knyga, bet ją paskaityti verta. Tarp meistriškai perteiktų istorijų daugelį veikėjų galėčiau pavadinti angelais, bet nemažai ten ir demonų. Tiesiog sovietinis gyvenimas, verta pasidžiaugti, kad gyvename kitaip ir tą šalį bei laikmetį galime suvokti nutolę per atstumą, …
Apie biblioterapiją Garliavoje
2018 metų kovo 14 dieną Kauno rajono bibliotekininkų kvietimu svečiavausi Garliavoje. Su viso rajono tinklą atstovaujančiais bibliotekininkais kalbėjome apie biblioterapiją bibliotekoje, įsiliejome į kūrybą, dalinomės pavasario laukimo nerimu. Tikiuosi, kad pasėtos meilės biblioterapijai sėklos duos savo vaisių. Jei ne šį rudenį, tai kitą – tikrai… Skaityti toliau “Apie biblioterapiją Garliavoje“
BIBLIOTERAPIJA 