Apie biblioterapiją išgirdau studijų laikais, apie 80-uosius, sovietmečiu. Ši sąvoka iš karto sudomino savo egzotika. Pirmąkart ją paminėjo amžinatilsį prof. Levas Vladimirovas, pasakodamas apie bibliotekų istoriją. Su pasididžiavimu profesorius kalbėjo apie senovės bibliotekas, jų valdytojus žynius. Ypač įsiminė pasakojimas apie užrašą virš įėjimo į biblioteką „Vaistinė sielai“. Esu skaičiusi jau ne vieną panašų tekstą, tiesa, visuose kiek skiriasi senovės Egipto hieroglifų šifruotė, – tai ir dvasinis penas, ir dvasios vaistinė, ir vaistai sielai, vieta sielos gydymui ir kt. Suprantama, juk dabartinis suvokimas skiriasi nuo buvusiojo dar gerokai prieš mūsų erą, o ir tikslus hieroglifų vertimas kažin ar įmanomas… Tačiau ši paslaptis, pagarba sukauptai informacijai, kylanti iš senovės, iki šiol nerimu apsigyveno manyje. Skaityti toliau “Iš biblioterapijos istorijos“