Pagavo mane, jau kelintą skaitau iš eilės („Dvasių namai“, „Visos mūsų dienos“ ir dabar – „Paula“) . Ir visos patinka. Ne tik dėl pasakojimo stiliaus, bet ir dėl siužeto, aprašomų jausenų, savito žvilgsnio į tekantį laiką, tiesiog – dėl nuoširdumo. Mistiško ir kartu paprasto pasakojimo apie gyvenimą. Norėjau paskaityti „Paulą“. Norėjau pajusti, kaip pamėgta autorė išreiškia savo skausmą, netekus dukters. Tikrai tai nelengva patirtis, kaip vėl pakilti, ją išgyvenus? Matyt, šiuo atveju rašymas veikė, kaip terapija. Skaityti toliau “Įvirtau į Isabelės Aljendės knygas“