Frediriko Backmano romaną „Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“ tikrai galiu įvardinti biblioterapine. Juk visi mes turim (ar turėjom) mamas, daugelis patiriam kartų susidūrimus, kaip močiutės, mamos ar anūkės. Kintant šeimos narių vaidmenims, vieni lengviau, kiti sunkiau prie jų prisitaikom, tikriausiai dėl to ir pergyvenam. Todėl šmaikščiai, su nostalgišku humoru parašytas romanas pirmiausia mums leis atsipalaiduoti. O tai jau pasiekimas, juk gyvenam ne pačius geriausius laikus. Priverstinai sulėtinę gyvenimo tempą, turim išlikusį lengvai pasiekiamą malonumą – skaityti gerą knygą. Šios knygos elektroninė versija yra nemokamai prieinama portale ibiblioteka.lt. Skaityti toliau “Gera močiutė nebuvo puiki mama“
Vietoj anekdotų – išpažintis
Davido Grossmano romanas „Užeina kartą arklys į barą“ apie tai, kaip pagyvenęs humoristas nusprendžia pažymėti savo gimtadienį. 57 metai – subrendęs, atsakingas žmogus, gimtadienio proga mažai tikėtini akibrokštai. Juo labiau, kad į išvakarėse vykstantį pasirodymą jis pakviečia draugą. Draugą? – kažin, ar taip galima pavadinti pakviestąjį, su pagrindiniu knygos herojumi susijusį nuo pat vaikystės. Suplanuotas humoro – anekdotų šou virsta prisiminimų, skaudžių išgyvenimų kupinu pasakojimu – tarsi išpažintimi. Su agresijos sau priemaišomis. Ir pasipiktinusia publika. Skaityti toliau “Vietoj anekdotų – išpažintis“
Jeigu esi kitoks
Romano „Stebuklas“ autorė R. J. Palacio pabrėžia, kad istorija yra išgalvota. Beje, ji pasisako, kad pasirašo slapyvardžiu. Nors prisipažįsta, kad impulsą pasakojimui gavo pamačiusi mergaitę prie ledainės. Ir iš to gimė tokia jautri, jaudinanti istorija apie vaiką (romane – berniuką Ogastą), patį save apibūdinantį žodžiais: „Nepasakosiu, kaip aš atrodau. Kad ir ką manytumėt, tikriausiai yra daug baisiau“. Šiurpoka, kai skaitai, – apsigimėlis, be nosies, vaiduoklis, visi pamatę ima klykti arba išplečia akis ir tuoj pat nusisuka ir t.t. Taip jis jaučiasi, visą neilgą gyvenimą gyvena taip. Argi keista, kad jis nenori eiti į kiemą, prie vaikų, ir net – sutikti nepažįstamų suaugusiųjų. Visa ta situacija jautriai ir kartu paprastai, įterpiant humorą, aprašyta. Manau, šią istoriją būtina perskaityti visiems. Tam, kad suprastume, kaip žiauriai (patys to nesuprasdami) mes skaudiname „kitokius“. Juk nebūtina turėti tokius išskirtinai retus nukrypimus nuo “normos“, panašiai tikriausiai jaučiasi daugelis kitokių, nei yra įprasta, žmonių – su viršsvoriu, mažo ūgio ir su kitokiais akivaizdžiai matomais išvaizdos „standartų neatitikimais“. Skaityti toliau “Jeigu esi kitoks“
BIBLIOTERAPIJA 